(Tęsinys)
Šiais metais minime Seinų kunigų seminarijos įkūrimo 190-ąsias metines. J. Staugaičio atsiminimuose galime rasti daug įdomios informacijos apie to meto seminarijos vadovus ir dėstytojus.
Būsimo Telšių vyskupo J. Staugaičio laikais Seinų kunigų seminarijos rektorius buvo kanauninkas (vėliau prelatas) Krajauskis. Jis buvęs lenkas, Lomžos krašto smulkiojo bajoro sūnus. Rektorius aukštųjų mokslų nebaigė, bet buvo palyginti neblogai išprusęs. Vyskupas Viežbovskis pakvietė jį rektoriauti į Seinus iš Vonsošo parapijos, kur jis buvo klebonas ir dekanas. Krajauskis atvyko į Seinus, turėdamas 60 metų, todėl bet kokioms naujovėms nebuvo linkęs pritarti. Jis turėjo nemažai patirties pastoracijos srityje, bet visai nesuprato to laiko jaunimo, nesugebėjo jo kaip nors patraukti. Šiaip ar taip, jis buvo geros širdies žmogus. Kai kurie seminaristai tą jo gerumą išnaudodavo. Prastesni klierikai, norėdami išvengti budrios rektoriaus akies, stengdavosi jam įtikti. Krajauskis pasiduodavo jų siekiams ir jiems pataikaudavo. Rektorius klierikams dėstydavo vadinamąsias rubrikas. Per pamokas mėgdavo kai ką papasakoti „iš gyvenimo“. Beje, senukas užmiršdavo, ką jau buvo sakęs, ir dažnai kartodavo tuos pačius anekdotus. Seminaristams tai buvo proga iš jo pasišaipyti. Kun. Krajauskio kalbos nepataikydavo jaunimui į širdį. Neretai jis tapdavo jaunų žmonių juokų ir patyčių objektu. Kun. Krajauskis vesdavo ir vadinamąją „lectio spiritualis“ (kasdien po 15 minučių prieš vakarienę). Per šią pamoką seminaristams paskaitydavo ką nors iš religinių knygų. Krajauskis buvo doras kunigas. Nors jaunimas iš jo pasišaipydavo, bet jį gerbė. Vyskupui Viežbovskiui mirus, Seinų kapitula kun. Krajauskį išrinko vyskupijos administratoriumi. Kelerius metus, iki vyskupui Baranauskui atvykstant, jis valdė dieceziją. Darė tai visai neblogai. Tuomet seminarijoje prasidėjo lietuvių tautinis judėjimas. Nors prel. Krajauskis buvo kilnus žmogus, turėjo vieną silpnybę – norėjo įtikti rusų valdžiai. Atėjus į Seinus vyskupui A. Baranauskui, jis persikėlė į Lomžos parapiją ir ten, sulaukęs gilios senatvės, mirė.
Pasak J. Staugaičio, tikrasis Seinų kunigų seminarijos vadas ir jos siela buvo vicerektorius kanauninkas Eliziejus Strimavičius. Jis buvo baigęs Petrapilio akademiją. Į Seinų seminariją atėjo būdamas jaunas – 43 metų. Seinuose dėstytojavo 23 metus.
„Kun. Eliziejus nebuvo didelių gabumų, bet geležinės valios, aukšto dvasinio išsilavinimo žmogus, Kristaus ir Bažnyčios meilė iš jo spindėte spindėjo, – prisimena J. Staugaitis. – Seminarijoje dirbo su visu atsidėjimu ir pasišventimu. Kalbus nebuvo. Kalbėdamas mikčiojo ir dažnai kartodavo „etc, etc“. Tačiau kalbėdavo iš gilaus įsitikinimo. Eliziejaus žodžius mes ryte rydavome ir jo kalbos ydų tartum ir nepastebėdavome. Dvasios tėvo anais laikais seminarijoj nebuvo. Jo pareigas atlikdavo pats vicerektorius. Ir puikus jis buvo klierikų dvasios formatorius.“
Konferencijas seminaristams sakydavo paeiliui rektorius ir vicerektorius. Rektorius kalbėdavo gražiai, bet be aiškaus turinio ir tikslo. Kun. Eliziejus priešingai – nė vieno žodžio netardavo tuščiai. Jo konferencijos nebuvo iškalbingos, bet labai turiningos ir brandžios. Jis buvo seminaristams nusižeminimo, kuklumo, pamaldumo pavyzdys. Iš prigimties buvęs karšto temperamento, bet mokėjo save valdyti, o jo susitvardymas buvo didelių pastangų ir darbo rezultatas.
Kun. Eliziejui visi auklėtiniai buvo lygūs. Jis neturėjo nei numylėtinių, nei nekenčiamųjų. Puikiai suprato jaunimo dvasią. Jei kurį klieriką ir pasmerkė, tai ne be reikalo; jei subarė, tai buvo to vertas. Vicerektorių jaunimas labai mėgo. Seminarijoje kun. Eliziejus neturėjo priešų. Jis mokė lotynų kalbos ir kanonų teisės. Puikus mokytojas nebuvo, bet dėstė suprantamai, iš mokinių išreikalauti irgi mokėjo.
Kun. Eliziejus Strimavičius buvo silpnos sveikatos. Nors gyveno labai tvarkingai, jo sveikata vis silpnėjo. Kenkė jam šalti seminarijos mūrai. Jo paties prašymu buvo perkeltas į Prienus. Čia kun. Eliziejus išgyveno kelerius metus, niekam nepasitenkinimo neparodydamas.
Prieš pat mirtį įvyko dalykas, kurį, pasak J. Staugaičio, galima laikyti stebuklu. Prel. Eliziejus jau gulėjo mirties patale. Pažįstamas kunigas ir prelato namiškiai suklaupę meldėsi už mirštantįjį. Prelatas jautė, kad jo gyvenimas eina į pabaigą. Jis, pasinėręs į aukštesniųjų dalykų apmąstymus, nekreipė dėmesio į klūpančiuosius. Staiga atvėrė akis ir pažiūrėjęs į besimeldžiantį kunigą stipriu balsu tarė: „Kunigėli, skubinkis, vaikas be krikšto miršta!“ Šis išėjęs laukan pamatė, kad žmonės, atsivežę mirštantį kūdikį, ieško kunigo. Kūdikį pakrikštijo. Vaikas tuoj mirė.
„Iš tikro reikėtų susirūpinti prel. Eliziejaus kanonizacija, – savo atsiminimuose rašo J. Staugaitis. – Jis šventai gyveno, šventai ir mirė. Buvo taididelis dvasiškojo jaunimo auklėtojas. Prel. Eliziejus išauklėjo visą kartą kunigų, tikrai kupinų bažnytinės dvasios. Prel. Eliziejaus dvasia dabartinėje Vilkaviškio diecezijoje ir šiandien tebejaučiama.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl