(Tęsinys)
Kaip minėjau, J. Staugaičio atsiminimuose yra daug įdomių faktų apie to laiko Seinų kunigų seminarijos profesorius ir dėstytojus. Penktojoje straipsnio dalyje susipažinome, tarp kitko, su kun. Eliziejumi Strimavičiumi. Šioje dalyje pakalbėsime apie jo brolį Mateušą ir kitus.
Prelatas Mateušas Strimavičius buvo vyresnysis kun. Eliziejaus brolis. Seminarijoje jis dėstė moralinę teologiją ir Šv. Raštą. Mateušas buvo visai kitoks nei jo brolis Eliziejus – linksmas, gyvas, mėgo juokus ir linksmą kompaniją. Jis buvo doras kunigas, tačiau mėgo pasisvečiuoti, kartais palošti kortomis. Mateušas labai vertino kunigo garbę, buvo pamaldus ir kupinas bažnytinės dvasios. Garbės ir šiltų vietų netroško. Nuo akademijos suolo pradėjęs Seinuose profesoriauti, profesoriumi išbuvo lig gyvos galvos. Paaukštinimus priimdavo lygia nuotaika, jų netrokšdamas ir jais nesididžiuodamas.
Kaip profesorius laikėsi rutinos, bet moralinę teologiją dėstė neblogai. Mokėjo priversti klierikus dirbti. Pats turėjo labai gerą atmintį. Seminaristai mėgdavo Mateušo pamokas, nes jis dažnai juokaudavo, pamokos nemokančių nebardavo, tik kartais pašiepdavo. Klierikams tai buvo skaudžiau už pabarimą. Kaip teigia J. Staugaitis, Šv. Raštą Mateušas dėstė prastokai, nes nebuvo to dalyko specialistas. Šiaip ar taip jis buvo ir kunigų, ir auklėtinių mėgstamas ir gerbiamas. 50-ojo Mateušo kunigavimo jubiliejaus proga seminarijos kunigai ruošė jam gražią dovaną. Deja, jis jubiliejaus nesulaukęs mirė.
Apie seminarijos dėstytoją Martyną Čepulevičių (Čepulį) J. Staugaitis savo atsiminimuose rašė: „(…) aukštųjų mokslų nebuvo baigęs. Vyskupo Viežbovskio liepiamas, sako, labai nenoromis ėmė mokytojauti seminarijoj. Mat žmogus jautėsi esąs nepasiruošęs tam darbui. Kun. Čepulis, kad diplomų ir neturėjo, vis dėlto buvo išsilavinęs žmogus. Daug skaitė ir mėgdavo skaityti. Čepulis dėstė mums dogmatinę ir pastoralinę teologiją bei homiletiką. Mokytojas buvo prastas. Monotoniškai, pusiau iš knygų skaitydamas, atbarabanydavo naują pamoką ir imdavo klausinėti senosios. Mokiniui atsakinėjant, klausydavo nepaisydamas, ar jis atsako iš atminties, ar skaito iš knygų. Mokiniai, žinoma, dažniausiai pasirinkdavo šitą antrąjį atsakinėjimo būdą.
Jei ne kvotimai, per kuriuos, dalyvaujant komisijai, jau negalima būdavo skaityti iš knygų, tai kun. Čepulio dėstomų dalykų klierikai visiškai būtų neišlaikę. Prieš kvotimus, žinoma, klierikams reikdavo gerai padirbėti.“
Klierikai kun. Čepulį gerbė ir mylėjo, kadangi jis buvo labai tiesaus ir paprasto būdo žmogus. Nebuvo jokios jame pozos nei dirbtinumo. Jis viską darė nuoširdžiai. Buvo kuklus ir pamaldus kunigas, tiesmukas žmogus, paprastas kalboje, paprastas gyvenime. Jaunimą žavėdavo ne tiek jo mokymas, kiek gražus pavyzdys. Kun. Čepulis, kaip ir anksčiau minėtas Mateušas Strimavičius, paaukštinimų neieškojo ir netroško. Vysk. Baranauskas, tinkamai įvertindamas kun. Čepulio asmenybę, padarė jį garbės kanauninku, o vėliau įvedė į kapitulą.
Kun. Čepulis ilgus metus tenkinosi nedidele profesoriaus alga. Savo parapijos neturėjo ir turbūt nenorėjo turėti. Jis buvo silpnos sveikatos. Būdamas apysenis, žiemą paslydo ant šventoriaus ir išsisuko koją. Koja sugijo, bet kun. Čepulis liko raišas. Niekas iš jo raišumo net nebandė šaipytis, nors mokiniai mėgdavo tai daryti. Lietuvių judėjimo jis nepajėgė suprasti. Buvo visiškai sulenkėjęs ir stengėsi lenkinti savo gimines. Išgyvenęs Seinuose bemaž visą savo amžių, mirė nesulaukęs 70 metų.
J. Staugaitis savo atsiminimuose nemažai dėmesio skiria kun. Čepulio seminarijos draugui Pranciškui Augustaičiui. Kun. Augustaitis atvyko į Seinų seminariją baigęs Petrapilio akademiją. Jis buvo didelės atminties žmogus. Atmintinai žinojo visų vyskupijos kunigų vardus, kelintais metais kuris gimęs, kada įšventintas, kuriose vietose buvęs. Augustaitis mėgo daug skaityti. Žinių turėjo nemažai, tačiau jos buvo sudėliotos be jokios tvarkos. Mokytojas buvęs prastokas. Seinų seminarijoje dėstė filosofiją ir Bažnyčios istoriją. Per pamokas kalbėdavo labai daug, bet chaotiškai, tad mokiniai nedaug ką suprasdavo. Reikalauti iš mokinių Augustaitis mokėjo. Kai jie prastai atsakinėdavo, jis, bemaž verkšlendamas, kartodavo: „Mój Boże, mój Boże, nic nie umiesz, nic nie umiesz“ („Mano Dieve, mano Dieve, nieko nemoki, nieko nemoki“).
Augustaitis, kaip ir daugelis Seinų kunigų seminarijos dėstytojų, buvo doras ir pamaldus kunigas. Jis vienas iš pirmutinių senosios kartos dvasininkų suprato ir tinkamai įvertino lietuvių judėjimą. Senatvėje tapo lietuviu patriotu. Parašė „Seinų diecezijos istoriją“ ir „Seinų diecezijos bažnyčių monografijas“. Seinų diecezijos administratorius prel. Antanavičius nemėgo Augustaičio. Norėdamas jo išsibodėti, pasiuntė kunigą į buvusią Petrapilio kolegiją. Kun. Augustaitis skaudančia širdimi paliko Seinus. Praleido čia labai daug savo gyvenimo metų. Prie Seinų buvo labai prisirišęs ir juos mylėjo. Jau vyskupo Karoso laikais kun. Augustaitis sugrįžo į savo vyskupiją, į Marijampolę, kur išbuvo iki mirties.
Reikia paminėti ir Veiverių mokytojų seminarijos absolventą Antaną Radzinskį (Radžiūną), kuris į Seinus profesoriauti atvyko iš Petrapilio akademijos, kur buvo kapelionas. Seinuose daug metų dėstė filosofiją ir lenkų kalbą bei literatūrą. Nors buvo gabus, mokytojas buvęs prastas. Jis prižiūrėjo tik, kad mokiniai mokytųsi iš jo nurodytų knygų. Kun. Radžiūnas buvo labai geros širdies žmogus. Jį mylėjo ir gerbė seminaristai, kunigai ir pasauliečiai. Radžiūnas taip pat mokė giesmių. Jam tai sekėsi neblogai, nes turėjo gražų balsą ir buvo susipažinęs su grigališkuoju giedojimu. Kurį laiką jis dėstė ir rusų kalbą. Seminarijoje rusų kalbai buvo skirtos dvi valandos per savaitę. Vieną valandą kun. Radžiūnas skirdavo lenkų kalbai, kitą klierikai skaitydavo kokio nors rusų autoriaus knygą. Radžiūnas ypač mėgo Gogolį. Caro valdžia iš pradžių nesidomėjo rusų kalbos dėstymu Seinų kunigų seminarijoje. Vėliau pareikalavo, kad rusų kalbos mokytojas būtų pasaulietis. Nežinia, dėl kokių priežasčių Radžiūnas turėjo palikti Seinus ir persikelti į Krokialaukio parapiją. Po kelerių metų jis gavo Miroslavo (Slabados) parapiją ir buvo paskirtas Seinų dekanato dekanu. Kun. Radžiūnas Miroslave rado menką bažnyčią ir apleistą vienuolyną. Jis padidino ir išpuošė šventovę, aptvėrė vienuolyną, sutvarkė kleboniją. Staigios ligos užkluptas, mirė gan jaunas.
Po kun. Radžiūno rusų kalbos Seinų seminarijoje pradėjo mokyti pasaulietis Juozas Kairiūkštis. Lenkijos Karalystės kunigų seminarijose visi mokytojai privalėjo būti katalikai. Seinų vyskupas turėjo rusų valdžiai pristatyti kandidatą į rusų kalbos mokytojus seminarijoje. Nežinia buvo, iš kur tokį imti. Už rusų kalbos pamokas caro valdžios skiriamas atlyginimas buvo menkas ir mokytojas iš algos negalėjo išgyventi. Vyskupas Viežbovskis pasiūlė valdžiai Seinų triklasės mokyklos mokytoją Juozą Kairiūkštį. Jis tebuvo baigęs mokytojų seminariją Veiveriuose, todėl tinkamo pasiruošimo mokytojauti kunigų seminarijoje neturėjo. Rusų valdžia jį patvirtino ir Kairiūkštis tapo Seinų seminarijos mokytoju.
„Kairiūkščio uždavinys seminarijoj lengvas nebuvo, – prisimena Justinas Staugaitis. – Miesto mokykloje Kairiūkštis mokino matematikos, todėl rusų kalbai, ypač literatūrai, dėstyti nebuvo pasiruošęs. Seminarijoj pasitaikydavo 6, 7, kartais ir 8 klasių auklėtinių. Jie rusų kalbos ir literatūros atžvilgiu, žinoma, būdavo stipresni už patį mokytoją ir kartais jį „sugaudavę“. Kairiūkščiui iš pradžių daug nemalonumų teko iškentėti. Bet jis buvo labai doras žmogus. Pastebėjo tai klierikai ir ėmė jį gerbti. Ir pats Kairiūkštis, pastebėjęs savo trūkumus, matyt, stropiai ėmėsi darbo. Pagaliau, norėdamas įsigyti aukštesnįjį cenzą, Kairiūkštis išlaikė tam tikrus kvotimus viename mokytojų institute ir tuo pačiu jau įsigijo teises mokytojauti gimnazijose, mokytojų ir kunigų seminarijose, kur rusų kalba buvo dėstoma filosofiniuose kursuose.
Kairiūkštis mokytojas buvo neblogas. Visa nelaimė, kad rusų kalbą klierikai laikydavo visiškai nereikalingu dalyku ir nenorėjo jos mokytis. Juo labiau kad jie ir šiaip nemaža turėjo darbo su savo specialiais dalykais. Bet Kairiūkštis mokėjo prisitaikyti prie aplinkybių.“
Kairiūkštis mokytojavo Seinų seminarijoje keliolika metų. Iš Seinų buvo perkeltas į Veiverių mokytojų seminariją.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl