Mirė mokytoja ir poetė Laimutė Slovikauskaitė

 2015 m. gruodžio 13 dieną po sunkios ligos mirė lietuvė mokytoja, poetė Laimutė Slovikauskaitė.

LaimuteLaimutė Slovikauskaitė gimė 1953 m. Trumpališkio k. Mokėsi Punsko pradinėje mokykloje, o vėliau lietuvių licėjuje. 1977 m. baigė rusų kalbos studijas Varšuvos universitete. Studijų metu aktyviai dalyvavo Varšuvos lietuvių visuomeniniame gyvenime.

Baigusi mokslus įsidarbino Siedlcuose. Vėliau grįžo į Suvalkiją ir mokytojavo Rūdelės pradinėje mokykloje. Eilėraščius pradėjo rašyti būdama IV kl., paskatinta brolio. Vėliau tai daryti skatino lituanistai.

Jau būdama brandaus amžiaus eiles paskelbė 2000 m. išleistoje Lenkijos lietuvių kūrybos antologijoje, o 2009 m. – poezijos rinkinyje Vieta širdyje.

Palaidota gruodžio 16 d. Rūdelės kapinėse.

Tebūna Tau lengva mūsų žemelė…

punskas.pl

 

Laimutė Slovikauskaitė

 Prie Eglinės piliakalnio

 

Supa mus žaluma

kaip lopšinę mama

vėjai beržus siūbuoja aplink

vėl gegužės daina

per rasas bėgdama

neša dovanas savo mintim…

 

Ošia miškas senas

užmiršimo gaidas

svyra šakos ant tavo peties

šiandien džiaugsmo pilni

nors nuo dulkių pilki

šaukia toliai klajoklės nakties

 

Lyg senelė gera

vėl žalia suknele

vėl žiedais išsipuošus margais

vis karštai mus myli

nors nuolat nebyli

šluostai veidą nakties spinduliais

 

Lyg Šešupė srauni

lyg dvasia nerami

vėl lakštingala žodžiais pravirks

kas gi bus su tavim

kas mums meilę dalins

kai poetų vardai čia išmirs?

 

Atsiliepki viltim

žilo dainiaus rauda

ir perkūną pakviesk į svečius

kalną kalbink širdim

Dievą šauki malda

ir daina nepražus niekada!..

 

Vienas atsakymas į “Mirė mokytoja ir poetė Laimutė Slovikauskaitė”

  1. ŽODŽIO PUOSELĖTOJAI

    In memoriam
    Laimutei Slovikauskaitei

    Ruduo barsto lapus…
    Bet gamta greit pabus –
    Vėl guotai žaliuos, kaip žaliavę.
    Prabils paukščiais rytai,
    Pažirs uogom vardai –
    Vaišinsi gaiva ir tu, kleve.

    Tik kas žodį mums skleis
    Nuskabytais dygliais?
    Prie upės kas klykaus žuvėdrom,
    Kai šaka neatžels
    Išlakiosios obels?
    Kodėl bus gūdu, kaukiant vėtrom?

    Tolsta aidas laukuos.
    Ščiūva šauksmas miškuos –
    Šešupė vaikų nebsupranta…
    Tėkmėj šąla vanduo,
    Burnoj stingsta skiemuo –
    Mus kelia į svetimą krantą…

    Vilnius, 2015 12 17 Algis Uzdila

Komentarai uždrausti.