„Kiekvienas savimi spinduliuoja. Jei žmogaus spinduliai yra teigiamų jėgų, kilnių jausmų – tai kitus patraukia prie savęs, sužavi, įkvepia. Jei neigiami – atstumia.“
(U. Babickaitė-Graičiūnienė)
Emilijus Marcinkevičius pasakoja:
– Kožnas turim tėvus ar turėjom dziedulius, katriej mirė. Seniau labiau gerbė sanus nei dabar ir jų daug ko klausė, paisė patarimų sanų žmonių… Mūs šaimynoj seniau vis sakyta, kad visų darbų mokytoja – tai mūs močutė. Su juom mes, vaikai, tai visur. Su močuti rinkom miški vuogas, avietes, žemvuoges ir grybus: umedes, žaliuokes, kazlėkus, ridzus, rudmėses. Pieniniuose – tokiuose moliniuose puoduose juos eilėm sūdė rieškucu druskos ir su actu, o žiemų kiek pamirko ir troškino. Meškeroc ji savo sūnų, mūs tėtį, irgi išmokino. O grybauc sūnaus – ne, užtai anūkus – tep. Cik mus pripracino prieg grybų, jau savus anūkus.
Močutė mūs tai Marijona Marcinkevičienė-Sankauskaitė, iš Rašacų paėjo, sulaukė gražos sanatvės ir ilgos. O dziedulis Andriejus Marcinkevičus buvo aukštas, smagus, su ūsukais, bet anksci mirė dusuliu. Tėtė tepgi nesulaukė sanatvės, kap ir jauniausias brolis.
Labai protynga mūs močutė buvo, o kiek daug sanovinių patarimų žinojo ir sakydavo, kartodavo, bet kas viskų atsimys? Poterų pirmiausia išmokino. Šnekėjo apie daug kų. Apie darbų, kad necinginiais užaugtum, apie duonų, gyvenimų… Kiek sykių tų pacį per tų pacį, kad kas dzyrba, tas gyvena, darbas gyvenimų daro mielesnį. Paskui su broliu dadėdavom ir savo versijų visokių – galima pataisyc laikrodzį, bet negalima pataisyc laiko. Jei, būdavo, susmušam, puolam, ba kojos pasplentoj, tai sako: „Ai, ar dzidelį zuikį pagavai? Žūrėkit man, kap verkia, ba pabėgo kvaraba zuikis. Nu nieko, ateis vasara, ir aš padėsiu gaudzyc…“
Be ašarų niekas neapsieina. Raudota seniau kožnuose namuose. Močutė sakydavo: „Nu kų žmogus darytų, jei nebūtų ašarų? Galima gyvenc be duonos, be šiltų skarų, be stogo virš galvos, o be ašarų išgyvenc nevalia, kožnam kap raikia, tai raikia išsiverkc ir nesisarmacyc ašaras liec. Jei surinktum ašaras in vienų vietų – būtų ažaras.“ Sakė, kad neverta daug bėdavoc. Kitas tavo bėdoj tavi ne visadu užjaus, kitas gali cik pasinaudoc… Svecima bėda kap vėjas: nor ir puca in tavo akis ar pusį, bet prie žamės nelankia. Sumliainė (sąžinė) – amžinas mūs sargas. Kožnas jų turi ir pagal tai raikia tep daryc, ba atsakysi po smerci pas Dzievų. Bijojomės peklos ir klausėm visų vyrasnių, ne cik močutės.
Kap labai ko insibliaunam, tai glostė, migdė ir sakė: „Gyvenimi nėra nieko gerau už miegų. Mieganc ir bėda ne bėda.“ Mes ne sykį insicikinom, kad miegas saldesnis net už medų.
Prašė daugiausia būc geriem ir Dzievulio, tėvų nepamiršc, ba viskas tai, kas gero, yra nematoma. Gal matoma cik nelaimė. Žmogus turėtų būc kap medzis, visų pirma neturi pavydėc kitam. Nu medzai argi pavydzi vieni kiciem? Klevas auga sau, kvaja sau, ir jiem nerūpi, kad žmogu šitas gerasnis už anų.
G. Pakutkienė, punskas.pl