Į klausimą „Kodėl neturi Danijos valstybės pilietybės?“ Reda tvirtai atsako: „O kam man jos reikia? Aš esu lietuvė.“ Taip galėčiau pradėti interviu su Reda Mieldažyte, kišenėje žodžių neieškančia, 14 metų Danijoje gyvenančia ir dirbančia lietuve, su kuria susipažinau visai atsitiktinai. Maniau, pasikalbėsime tik apie šiuo metu itin aktualius tautinių mažumų klausimus. Tačiau pokalbio, kurio tikslas buvo aiškus ir numatytas, temos gerokai išsiplėtė. Taigi kviečiu pasiskaityti apie mano pašnekovės, lietuvės, gyvenimą Danijoje.
(Tęsinys)
Birutė Baguckaitė: Ar sudėtinga gauti Danijos pilietybę?
Reda Mieldažytė: Danija yra viena valstybė iš nedaugelio, kur gauti pilietybę nepaprastai sudėtinga. Kadangi man tai neaktualu, tai visų smulkmenų nežinau, bet pirmiausia reikia Danijoje būti gyvenusiam mažiausiai 7 metus, taip pat reikia surinkti atitinkamą taškų skaičių: būti darbingam kelis šimtus valandų per metus, lankyti danų kalbos kursus, išlaikyti danų kalbos, istorijos ir kultūros egzaminą. Tyrimai rodo, kad 60 proc. Danijos gimnazistų tokio egzamino neišlaiko. Tai rodo ir Danijos mokyklų, ir jų pačių raštingumo lygį. Bet man ta Danijos pilietybė visiškai nereikalinga. Kai manęs klausia: „Kodėl tu neturi Danijos pilietybės?“, atsakau: „O kam man jos reikia? Aš esu lietuvė.“ Mano vaikai irgi nėra grynakraujai danai, nors jie turi danišką pasą. Danijos išduotame pase nėra išskirtos tautybė ir pilietybė. Tavo tautybė ir pilietybė yra tas pats, ir būtent tai lemia tavo pasas.
Ar nekilo problemų dėl Jūsų lietuviškos pavardės rašybos?
Visos pavardės rašomos danų lotyniškomis raidėmis. Jeigu yra diakritinių ženklų, pvz., ž, č, ė, tuomet jie visi pranyksta. Vaikų gimimo liudijimuose diakritiniai ženklai yra dėl to, kad gimimo liudijimus Danijoje išduoda bažnyčia, parapija. Bažnyčios sekretorė naudoja kitokią kompiuterinę sistemą, galbūt dar rašomąja mašinėle rašoma. O pasus ruošia pagal kitą sistemą, ir jiems importinius ženklus įvesti per daug sudėtinga ir brangu. Jie išlaiko visą lietuviškos pavardės formą, nes mūsų raidynas lotyniškas, tačiau pavardės nelotyniškais rašmenimis rašomos pagal raidžių atitinkamą garsinį variantą danų kalboje, kad būtų galima perskaityti.
Kokių socialinių garantijų gali tikėtis atvykę lietuviai?
Danijoje veikia gerovės valstybės modelis, todėl socialinių garantijų yra daug. Tos garantijos yra visiems, ne tik piliečiams. Dabar Danijos valstybė jas stipriai mažina, skirsto pagal surinktus taškus ir gyvenimo Danijoje laikotarpį. Aš niekada per daug nesidomėjau tokiomis paslaugomis, tačiau dauguma lietuvių, ketinančių pabėgti iš Lietuvos, ypatingai domisi šiais klausimais… Pirmiausia atvažiuoja vyras, paskui atsiveža žmoną ir vaikus. Jie viską išsianalizuoja, žino, kiek pinigų gaus už vieną vaiką, kiek už kitą, kokios dar socialinės garantijos jiems priklauso. Manau, svarbu žinoti tokias taisykles, nes nuo nelaimių neapdraustas, bet blogai, kai žmonės pradeda piktnaudžiauti. Dauguma lietuvių dirba nelegaliai, turi įmones, apgaudinėja Danijos valstybę mokesčių skyriuje. Jų firmose dirba lenkai ir lietuviai. Šitiems žmonėms mokamas mažas atlyginimas, jie neturi socialinių garantijų, nes nesiburia į profesines sąjungas. Tas lietuvių mentalitetas iš Lietuvos atkeliauja į Daniją, ir po to galvojama, ką čia nugvelbt, apgaut. Žinoma, taip elgiasi ir kai kurie danai. Kai paskaitai Danijos lietuvių bendrijos interneto svetainės forumą, tai ten dominuojančios temos: kaip susirasti darbą, kiek kas kainuoja, pigiai vežu, pigiai parduodu, kaip išvengti mokesčio už daniškus automobilio numerius ir pan. Tai pagrindinės temos. Negalima sakyti, kad taip visi daro, bet tokia informacijos apyvarta sukuria būtent tik tokį įvaizdį.
Ar Danijoje veikia kokia nors lietuvių organizacija, bendruomenė?
Danijoje veikia ne bendruomenė, nors Pasaulio lietuvių bendruomenė norėtų, kad būtų vienijantis bendruomenės pavadinimas, o Danijos lietuvių bendrija. Esame ne pelno siekianti organizacija. Mes egzistuojame pagal skandinavišką modelį. Tai daugiau juridinės nevyriausybinės organizacijos, vienijančios pirmiausia nario mokestį mokančius ir bendrus tikslus turinčius žmones, modelis. Mūsų organizacija registruota Kopenhagos savivaldybėje, mes turime savo kodą, įstatus, banko sąskaitą, tarybą. Viskas suderinta su Kopenhagos savivaldybe. Mūsų tikslas – skleisti lietuvių kultūrą, burti lietuvius. Šiuo metu turime 80 narių. Aišku, renginiuose dalyvauja daugiau, tik ne nariai už bilietus į renginius moka didesnę sumą. Aš esu labai patenkinta tokiu narių skaičiumi. Manau, kad tai tikrai nėra mažai, nes Airijos bendruomenė turi irgi panašų skaičių, kai tuo tarpu lietuvių Airijoje gyvena net dešimt kartų daugiau.
Olburge, Jutlandijoje, dar veikia Vilniaus Danijos draugija, kuriai jau daug metų vadovauja garbės konsulė danė Eva Caspersen. Ta draugija vykdo visai kitokius tikslus. Jie daug metų rūpinosi Vilniaus gatvės vaikais. Jų tokia misija. Dabar pas juos atvažiuoja tie globotiniai, kuriuos draugija globojo nuo gyvenimo vaikų namuose laikų. Tai jau suaugę žmonės, turintys šeimas.
Lyginti Lietuvą ir Daniją būtų sunku ir gal netikslinga. Tad sakykite, ką norėtumėte pakeisti Lietuvoje?
Kaip minėjau, dabar studijuoju medicinos seserų mokykloje. Jau atlikau vieną praktiką ligoninėje ir dar turėsiu keturias vienerių metų trukmės praktikas. Kalbant apie ligonines, galvoju dažnai apie kyšių davimo tradiciją, kuri man visada buvo nepriimtina. Čia gal lietuvių įgimtas bruožas? Ar tiesiog žmonių įpročiai? Danijoje ir medicinos seserys, ir gydytojai dirba už tam tikrą atlyginimą, nors medicinos seserų atlyginimas pagal gyvenimo standartus tikrai nėra labai didelis. Korupcijos Skandinavijos kraštuose tikrai labai mažai, nes žmonių moralė gal šiek tiek kitokia. Ir man atrodo, kad čia vienas iš atvejų, kai lietuviai turėtų suprasti, jog reikia pakeisti tokią kultūrą ir įpročius. Vienas atvejis iš medicinos gyvenimo: studijuodama medicinos seserų mokykloje, galėjau rinktis praktiką bet kurioje pasaulio valstybėje, taip pat Baltijos šalyse. Ir ką aš sužinojau užsieniečių studentų skyriuje Kopenhagoje: yra buvę studentų danų Lietuvoje, bet visi, kurie buvo atvykę, liko tarsi nepastebėti. Mūsų medicinos sektorius prastai moka anglų kalbą, bet kitas dalykas, kad atvykęs studentas, turintis išmokti naujų dalykų, įgyti įgūdžių, yra tarsi niekam nereikalingas, nors studentai atvyksta pagal tarptautinę mainų ir susitarimų programą. Kokį įspūdį jie išsiveža iš mūsų šalies? Lietuviai studentai dabar labai veržiasi studijuoti pagal įvairias programas Europoje, nes yra galimybės. Pakalbėjau su lietuviais gydytojais Danijoje, tai jie taip pat prisiminė savo studijų laikus. „Iš tikrųjų, kai aš Kaune studijavau mediciną ir patekau į praktiką, žinai, ten tiems daktarams visiškai nerūpėjau, turėjau pats kapstytis.“ Studentų atžvilgiu Danijoje yra visai kitoks supratimas. Bet kokioje darbo vietoje rūpinamasi studentais, jie yra mokomi, jiems privaloma perduoti žinias, nes tai indėlis į visuomenės ateitį.
Danija yra turtinga valstybė. Ar krizės metais ekonominė padėtis pasikeitė?
Nesu ekonomistė, tad man sunku kalbėti ekonomikos klausimais, bet Danijoje šiuo metu irgi sudėtinga situacija, nes valstybės skola didelė, nedarbas siekia 7 proc. ir didėja, eksportas mažėja, prarandamos darbo vietos. Danijoje stiprus socialinis tinklas. Bet nereikia įsivaizduoti, kad jeigu tampi bedarbiu, tai valstybė moka bedarbio pašalpą. Tokia pašalpa duodama mokėjusiems į nedarbo kasą. Manau, kad beveik visi danai moka tokį mokestį visą gyvenimą, nes taip apsidraudžiama nedarbingumo atveju. Tačiau nedarbo parama mokama tik tam tikrą laiką, rodos, ketverius metus. Po to duodama tik labai nedidelė socialinės pašalpos suma, iš kurios išgyventi nėra lengva. Iš tikrųjų situacija šiuo metu sudėtinga visoje Europoje. Danijoje taip pat daug žmonių dirba nelegaliai. Šešėlinė ekonomika vis dėlto egzistuoja. Sudėtingą padėtį atspindi net danų studentų statistika. Anksčiau jie, baigę gimnaziją, niekur nestodavo, norėjo pakeliauti po pasaulį, pamatyti, atostogaudavo kokius dvejus metus. O dabar iš karto stoja mokytis, nes besimokydamas gali stipendiją gauti. Danijos valstybiniame sektoriuje yra dar kita problema – labai išpūsti darbo atlyginimai. Sumažinti atlyginimus būtų labai sudėtinga, nes šalyje veikia gerai organizuotos profesinės sąjungos. Darbdavys atlyginimus derina su profesinėmis sąjungomis. Ne taip kaip Lietuvoje, kad darbdavys kiek nori, tiek ir moka. Labiausia nukenčia švietimo, sveikatos priežiūros sektoriai, žodžiu, valstybinis sektorius yra pažeidžiamiausias.
Ko norite palinkėti Lenkijos lietuviams?
Puoselėti lietuvybę, mylėti savo kraštą ir nesigėdyti būti lietuviais, kad Punsko licėjuje mokinių skaičius tik didėtų, nes dvikalbystė nėra jokia moralinė yda. Netgi visi tyrimai rodo, kad dviem kalbom kalbantys vaikai yra gabesni, turi geresnę atmintį ir pagaliau yra tolerantiškesni. Tai to ir norėčiau palinkėti.
Dėkoju už pokalbį.
Nuotraukoje: lietuvių kalbos pamoka
(Pabaiga)
Birutė Baguckaitė, punskas.pl