Nuo mažens su adata

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susiranda tai, kas jam patinka, ką mėgsta daryti, kuo gali dalintis su kitais. Nuo seno kaime ypač reikalingas buvo siuvėjas ar batsiuvys. Tėvas ar motina siuvėjai pamokydavo sūnus ar dukras šio amato, kad ateity jie galėtų iš to pragyventi.

Seniau žmonėms trūko aprangos, apavo, nebuvo medžiagų, siūlų. Vieni kūlė, mynė linus, kiti verpė, audė, siuvo, mezgė. Buvo kuo apsirengti ir kuo užsikloti, kaip seniau sakydavo. Laikai gerėjo. Dabar parduotuvėse pilna padėvėtų ir naujų gatavų drabužių. Jau net krautuvių su medžiagomis nebeliko, o siuvėjos reikalingos tik palenkti, pataisyti kelnes ar sijoną. Senesni žmonės negali tuo atsistebėti. Anksčiau nebūtų patikėję, kad siuvimas kada nors išeis iš mados…

Daugelis laisvalaikiu siuvinėja, mezga vąšeliu ar virbalais, retai kas audžia juostas, parodo, duoda pabandyt ir pamoko atžalas…

Gražiu pomėgiu siuvinėjimas jau seniai tapęs Eugenijai Jonuškienei (Jonušonytei), vadinamai Genute. Jos namų sienas puošia gražiausi per mėnesį kruopščiai kryželiu išsiuvinėti darbai – peizažai, gėlės, sodybų vaizdai. Nemažai savo kūrinių yra padovanojusi vaikams ir giminaičiams. Iškeliavę jos rankų darbų ir už vandenyno, ir į Lenkijos miestus.

Kalbuosi su ponia Genute apie josios gyvenimą ir pomėgį.

G. Pakutkienė: Nuo kada siuvinėjate? Iš ko išmokote?

E. Jonuškienė: Mano teta Onutė Jonušonytė-Derliūnienė Kampuočiuose daug audė, tai vis šaukdavos mus, vaikus, lentą vartyt. Man patikdavo tas užsiėmimas. Užsimiršusi palįsdavau po staklėm, gėrėjausi šokinėjančiais mintuvais. Neiškentusi įkišdavau pirštą ir supainiodavau, bet teta nebardavo, ji tik ramiai paaiškindavo ir toliau audė. Stebėjau, kaip ji susikaupusi dirba. O kad gali tas audimas kada nusibosti – niekad nepagalvojau. Mačiau, kaip teta tiksliai surenka raštus. Ji audė rinktines lovatieses spalvotais arba tamsesniais lino siūlo raštais. Paskui teta išvyko – apsigyveno Kanadoje. Iš jos išmoko ir vis dar gražiai audžia mano sesuo Veronika Valenskienė.

Su adata esame kaip sesės – nesiskiriam nuo mažens. Aš vidurinioji duktė tarp septynių mūsų šeimos vaikų. Augau gausioje Jonušonių šeimoje Kampuočiuose. Kai baigiau Punsko mokyklą, tėvai leido pasimokyt siūti pas Onutę Degutienę (Markevičiūtę) Punsko miestelyje. Ji siuvo lengvesnius drabužius, o jos vyras – paltus, liemenes, kelnes, kostiumėlius, sudėtingesnius. Kiek laiko pas juos pabuvusi ir pramokusi šio seniau ypač reikalingo amato, galima sakyt, su adata jau nesiskyriau. Siuvau kiek namuose, o paskui ėmiau siuvinėti. Patiko staltieses siuvinėt rišeljė, pagalvėles. Žinoma, prieš keturiasdešimt metų visko trūko. Kai žmogus sugebi pats pasidaryt, tai jau gerai.

Kur susitikote su būsimu vyru?

Galiu teigti, kad per siuvimą susipažinau su Pranu. Jis, kaip pati pastebėjau ir šeimininkė sakė, vis dažniau ir dažniau atvykdavo iš savo Šaltėnų kaimo pas tetą ar pusseserę Degutienę tai ką pataisyt, tai pasiūt. Ir vis dažniau mūsų žvilgsniai susitikdavo. Paskui pakvietė į vakarėlį. Tai buvo pirma ir vienintelė mano meilė. Jauna ištekėjau, man buvo aštuoniolika metų. Apsigyvenom Seinuose, iškart gavau darbą „Cepelijoj“, kur per dešimt metų teko siuvinėt ir pardavinėt. Iš Lenkijos net kito krašto atveždavo siuvinėti paruoštus gobelenus, staltieses. Mirguliavo visokie spalvoti raštai, būdingi kašubų arba mozūrų regionui. Kad parduotum, reikėdavo baigti siuvinėti pagal pateiktą pavyzdį.

Baigus ten darbą pradėjau siuvinėt kryželiu. Patiko. Trūko spalvotų siūlelių, nebuvo raštų. Vedėja vykdavo prekių į Varšuvą arba keliavo Italijon ir parsiveždavo sau ir kitoms siūlų. Buvo mulinė siūliukai, kurių irgi tik per pažintis galima buvo nusipirkt. O siuvinėta seniau tai kiekvienuose namuose, nes audimas išeidavo iš mados. Na gal madingas tai visada buvo, bet sudėtingas. O siuvinėt paprasta ir lengva. Šis darbas man taip patiko, kad užauginusi vaikus (Adomą ir Ievą) vėl jo ėmiausi. Dar dešimt metų teko dirbti šlepečių siuvimo ceche Seinuose.

Kas trukdė dalyvauti saviveikloje?

Nueidavau į draugijos susirinkimus ar koncertus. Ir dabar nepraleidžiame nei vieno koncerto, o vaidinimus ypač mėgstam. Jaunystėj nedalyvavom dėl vyro darbo. Jis buvo milicininkas, tai anuomet galėjo būti atleistas… Vaikai baigė aukštuosius mokslus Lenkijoje ir užsienyje – JAV. Adomui suteiktas daktaro laipsnis. Apie jį rašyta šiemet balandį „Aušroje“ (Petro Vitkausko interviu su profesoriumi, habilituotu daktaru Adomu Jonuška, dirbančiu Karo technikos inžinerijos institute Vroclave, habilitacinį darbą apsigynusiu 2011 m. gruodį Vroclavo universitete). Parvažiuoja vasarą namo, lanko gimines.

Mačiau, kaip anūkas su Jumis sykiu siuvinėjo. Ar dar kas mėgsta šį darbą?

Žavėjosi, kol mažas buvo, gal iki ketvirtos klasės. Bet paskui – sportas, draugai, kompiuteris… Kol mažesnis pas mus būdavo, pats išsirinko vaizdelį ir kruopščiai jį pabaigė. Pakabinęs tą darbelį įrėmintą ant sienos prie savo lovos.

Įspūdingi paveikslai ir tinkamai pritaikyti rėmeliai.

Daugiausia vaizdus, gėles mėgstu siuvinėt. Rėmelius pirmiau darė Seinuose toks pažįstamas paprastus, o dabar Suvalkuose nusiperkam prašmatnių ir pritaikome prie darbelio. Tinka dovanoti vestuvėms ar kitoms progoms. Šiaip parduoti neteko. Dalyvavau parodoje „Senojoje klebonijoje“ Punske vienais metais.

Net nuotraukose matosi, kad nesiskiriat su audeklu, siūlu, adata.

Kai išėjau į pensiją, tai turiu daugiau laiko ir noro, prisėdus galiu perdien be pertraukos siuvinėti. Dabar jau nereikia skaičiuot pagal langelius, nupieštus popieriuje. Nusiperki kioske žurnalą „Hafty“ su pateiktu raštu ir pritaikytais siūlais, atspalviais. Iš sudėtingesnių išsiuvinėjau Moną Lizą pagal Mateikos paveikslą, „Damą su šermuonėliu“, rudens, žiemos vaizdus.

Prie namų turime didelį daržą, toli nuo kelio, ramu. Mėgstu sėdėti pavėsinėje, jei tik vėjo nėra, nes jam pučiant narpliojasi siūlai. Kasmet savaitei laiko su vaikų šeimomis išvykstame į nuostabią Palangą prie gražios jūros, tai ir ten siuvinėju.

Dėkoju už pokalbį.

G. Pakutkienė, punskas.pl