Klausaisi radijo, eini į operą, simfoninio orkestro koncertą, grožiesi paukščių čiulbėjimu, girdi jūros, miško ošimą, sraunaus upelio vandens čiurlenimą… Ir – įsivaizduok – staiga kažkas tuos garsus „išjungia“. Palieka tik spengianti tyla. Negirdi net pats savęs. Nori kažką pasakyti, paprašyti, išaiškinti, bet nieks tavęs nesupranta, nekreipia į tave dėmesio… O gyventi juk reikia toliau: nueiti į parduotuvę apsipirkti, nueiti pas gydytoją, sutvarkyti reikalus įstaigose, banke, eiti į mokyklą… Be abejo, reikalingas būdas komunikuotis su aplinka, žmonėmis. Juk visų reikalavimų ir norų nesurašysi lapelyje. Dėl to ir buvo sukurta gestų kalba kurtiesiems.
Beje, viešajame gyvenime nepakanka to, kad kurtieji mokės gestų kalbą. Norint susikalbėti, tą kalbą turi mokėti ir girdintysis. O jeigu tokių sugebėjimų neturi, tada pagalbon kviečiamas gestų kalbos vertėjas. Lenkijoje nuo 2012 m. balandžio 1-osios pradės galioti įstatymas, reguliuojantis gestų kalbą ir kitas komunikacijos priemones. Tada viešosios administracijos įstaigos ar, pvz., ligoninės privalės užtikrinti kurtiesiems gestų kalbos vertėjus. Jie tarpininkaus tarp kurčio asmens ir jo aplinkos bei socialinių institucijų. Šie specialistai turi išmanyti kurčiųjų kultūrą, istoriją, ugdymo istoriją ir metodus, psichologijos ypatumus, naudotis biuro technika ir kompiuteriu. Gestų vertėjai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dirba kurčiųjų draugijų įstaigose ir organizacijose, gestų kalbos vertėjų centruose. Atsižvelgiant į klientų interesus, tokiems vertėjams tenka dirbti ir po darbo, ir švenčių dienomis.
Alicija Šidlauskaitė, kilusi iš Vaičiuliškių kaimo (Punsko valsčius) ne tik išmoko lietuvių gestų kalbą, bet dar dirbo gestų kalbos vertėja. Šiuo metu ji studijuoja Kauno Vytauto Didžiojo universitete viešąjį administravimą. Tai jau ketvirtas kursas, beliko vienas semestras. Jo metu Alicija turi atlikti dvi praktikas ir parašyti baigiamąjį bakalauro darbą. Paskui liks dveji metai magistro studijų, greičiausiai Vilniuje.
Laisvalaikiu mergina pasineria į kokią nors knygą. Labiausiai mėgsta „lengvą romaną”, kurį perskaito per vieną vakarą, arba psichologinę knygą apie žmogų, jo mąstyseną, skirtumus tarp paskirų asmenų ir pan. Susidomėjimų akiratis – kaip pati tvirtina – neribotas. Mėgsta pasivažinėti dviračiu, „kai plaukus šukuoja gaivus vasaros vėjas”, o praeitą vasarą „atrado“ puikų dalyką – plaukimą baidarėmis.
Božena Bobinienė: Kaip sužinojai apie gestų kalbos mokyklą? Kas paskatino mokytis tos kalbos? Ar tai sudėtinga?
Alicija Šidlauskaitė: Kad galima mokytis gestų kalbos – pamačiau pateiktame pasirenkamų paskaitų tvarkaraštyje universitete dar pačiam pirmam kurse, pirmam semestre. VDU suteikia plačias galimybes studentams mokytis pačių įvairiausių kalbų – pradėjus anglų, kuri yra privaloma, vokiečių, rusų, prancūzų, ispanų, portugalų, graikų, italų, hebrajų, serbų, arabų, norvegų, danų, lenkų, estų, latvių, baigiant korėjiečių, japonų ar kinų kalba. Pačiame laisvai pasirenkamų dalykų sąrašo gale buvo ir lietuvių gestų kalba. Šį dalyką pasirinkau iš paprasto smalsumo, tiesiog buvo įdomu, kas tai yra. Tada dar negalvojau, kad net tokias „pasekmes“ turės mano netyčinis, atsitiktinis gestų kalbos kaip laisvai pasirenkamo dalyko mokymasis dar pirmam kurse. Smalsumas buvo numalšintas, bet, kita vertus, jis vis didėjo lankant gestų kalbos paskaitas. Gestų kalbos mokymasis buvo ypatingas, su niekuo negaliu to palyginti… Na, pvz., kai mokaisi kokios ekonomikos, tai juk esi girdėjęs apie teorijas, priklausomybes, terminus, skaičiavimus, o gestų kalba buvo kažkas naujo, niekada anksčiau nepatirto, nepaliesto… Ar sudėtinga mokytis? Taip, nes gestų yra begalės, įvairių įvairiausių. Negalima lyginti šios kalbos mokymosi su žodinės kalbos mokymusi. Na, gal truputį…
Beveik kiekvienas gestas turi savo artikuliaciją (tam tikras garsas, raidės, kurias tari rodydamas gestą), reikia mokėti juos gan plastiškai, o ne „sausai“ parodyti, reikia, sakyčiau, netgi šiek tiek aktoriaus sugebėjimų. Bet jeigu kas yra įdomu ir nauja, nepatirta, mokytis tampa ne taip baisu.
Nesiruošiau specialiai egzaminams ar kolokviumams, nes žinias, gestus įsisavindavau savaime. Pakako lankyti visas paskaitas. Paskaitos buvo labai linksmos, įdomios, vyko du kartus per savaitę po 1,5 val., jas skaitė du dėstytojai: Arūnas, kuris yra kurčias, ir Ramunė – girdinti. Tai puikūs žmonės. Po jų paskaitų aš pati tarsi parskrisdavau į bendrabutį, kad ir kokia bloga būdavo diena – paskaitos veikdavo lyg terapija ir vakaras būdavo tiesiog puikus.
Ką reiškia trys gestų kalbos mokymosi lygiai?
Tai tiesiog tas pats, kaip ir mokantis kitų kalbų. Anglų kalbos taip pat mokomasi pagal tam tikrus nustatytus lygius. Gestų kalbos – panašiai. Pirmasis lygis: mokėmės paprastų kasdienių žodžių, kasdienių sakinių, skaičių, jei gerai pamenu – iki 50. Na, kaip pirmokėliai mokykloje. Antrasis: mokėmės dar daugiau, o trečiasis – laikai, ilgesni sakiniai, klausimai, visi skaičiai ir t. t.
Kaip patekai į Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centrą? Kaip atrodo gestų vertėjo darbas? Ar daug yra žmonių, kuriems toks vertėjas reikalingas?
Į Kauno apskrities GKVC patekau taip pat netyčia. Tiesiog po vienos gestų kalbos paskaitos buvau paprašyta pasilikti auditorijoje (pamaniau – ot, tai jau gausiu pylos nuo dėstytojų). Bet tada dėstytojai man pasiūlė pabandyti dirbti GKVC gestų kalbos vertėja. Vertėjų visoje Lietuvoje labai trūksta, Kaune taip pat, dėl to dėstytojai stengiasi „išgaudyti” ir studentus, kuriems geriau sekasi mokytis gestų kalbos, kad prisidėtų prie vertėjų centro darbo.
Aš ne pirma ir ne paskutinė studentė, kurią pakvietė dirbti į Kauno apskrities GKVC. Gestų kalbos vertėjo darbas – versti iš gestų kalbos į žodinę ir/arba atvirkščiai. Tai įvairiausios paslaugos – vertimas mokyklose pamokų metu, universitetuose, kolegijose paskaitų metu, vertimas klinikose, pas gydytoją, policijoje, teisme, banke, įvairiuose renginiuose, seminaruose ir pan., kuriuose dalyvauja kurtieji, šv. Mišių vertimas į gestų kalbą (kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį Kauno šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje – Sobore, Laisvės alėjoje). Darbas įvairiose vietose – juk kurtieji tokius pačius reikalus tvarko, kaip ir girdintys, turi tokias pačias problemas ir susidomėjimus. Pačiam Kaune, jei neklystu, gerokai per 3000 kurčiųjų, o vertėjų apie 10… Akivaizdu, kad GKVC klientų turi nemažai. Aišku, tie visi 3000 neina į centrą ir kiekvienas jų neprašo vertėjos, bet, galima sakyti, bent pusę kiekvienos dienos kiekvienas vertėjas turi darbo. Taip pat vertėjai atlieka vertimo paslaugas pačiam centre (darbo vietoje) per telefoną: ateina kurčiasis ir, pvz., nori užsiregistruoti pas gydytoją, vertėjas skambina, tuo pačiu metu kalba telefonu ir verčia kurčiajam, suderina laiką.
Ar dažnai teko vertėjauti? Koks įspūdis?
Vertimų daug nebuvo ir jie buvo paprasti, nesudėtingi: dokumentų tvarkymas banke, mokesčių inspekcijoje, gydytojo konsultacijos, vertimas vaikams sporto stovykloje ir dar keliose vietose… Mano gestų kalbos žinios tiesiog nebuvo pakankamos, kad galėčiau kokybiškai versti.
Kokie įspūdžiai? Iš pradžių buvo baisu, kad nesuprasiu, kad blogai išversiu, nes juk eiti pas gydytoją tai nėra juokai… Tačiau, ačiū Dievui, beveik visi mano klientai, kuriems verčiau, buvo supratingi žmonės; jie tiesiog suprato, kad aš dar tokia kvailelė, puikiai nemokanti gestų kalbos, ir nepyko, kad prašiau ką nors pakartoti ar kalbėti gestais lėčiau.
Po kiekvieno vertimo jaučiausi taip, lyg būčiau padarius ką nors gero. Patiko padėti žmonėms, nors tai toks darbas, kur susiduri su daugeliu žmonių įvairiausių problemų, kurios gali netikėtai priblokšti ir tave. Kaip sakoma, reikia nusibrėžti ribą – čia darbas, čia mano gyvenimas. Bet ir man pačiai (nors neilgai dirbau), ir kitiems vertėjams pasitaikydavo, kad po vertimo tie visi blogi jausmai, emocijos, kitų žmonių problemos persmelkdavo ir tave patį, nors tu su tuo nieko bendro neturėjai… Tačiau, galiu pasakyti, liko geri įspūdžiai – tai kažkas naujo, nauja praktika, bendravimas su žmonėmis.
Ar kiekvienos kalbos gestai vienodi? Pvz., ar susikalbėtum tais pačiais gestais su lietuviu, lenku, anglu?
Kiekviena žodinė pasaulio kalba yra skirtinga. Taip pat gestų kalbos. Žodinėse kalbose galima rasti panašumų; analogiškai esą ir su gestų kalbomis: yra pavienių vienodų gestų skirtingose gestų kalbose. Pavyzdžiui, gestas „namas” (sudėti abu delnus, kad sudarytų stogelį) lietuvių gestų kalboje yra iš esmės toks pats, kaip ir lenkų, turkų, rusų, ispanų. Žodinės kalbos skiriasi savo gramatika ir kitais aspektais, tas pats yra ir su gestų kalbomis. Lietuvių gestų kalboje yra daug gestų, paimtų iš rusų kalbos, ką sąlygojo istorija. Senesni žmonės dar ir dabar vartoja rusiškus gestus, kurių mūsų jau nebemokė, nes yra nauji lietuviški gestai. Istorija taip pat lėmė, kad lietuvių ir lenkų gestų kalbų abėcėlė yra tokia pati. Beje, nors abėcėlė tokia pati, bet ji vartojama tik, pvz., vardo išdaktiliavimui, miesto pavadinimui ar kitam kokiam pavadinimui, kuris neturi tam tikro gesto. Kalbėtis abėcėlės pagalba yra įmanoma, bet tai nėra jų (kurčiųjų) kalba, tai tik gestas, atitinkantis tam tikrą raidę, ir tiek… Ir nors lenkų ir lietuvių abėcėlė ta pati, gestų kalba skirtinga. Taigi nemanau, kad man pavyktų susikalbėti su lenku ar kurios nors kitos tautybės kurčiuoju. Norint be problemų susikalbėti su viso pasaulio kurčiaisiais reikia mokėti tarptautinę gestų kalbą, kuri bendra visam pasauliui. Tačiau šios kalbos visi kurtieji taip pat nemoka…
Ar ateity planuoji plėsti šios srities žinias?
Manau, kad ateity gestų kalbą prisiminsiu kaip puikų, įdomų, linksmą nuotykį, kuris dar labiau paįvairino mano studijų VDU metus. Nors tikiuosi (ir labai norėčiau), kad kada nors teks nustebinti kokį kurčią žmogų, sutiktą gatvėje, ar savo draugus, jog moku susikalbėti gestų kalba.
Iš tikrųjų gestų kalbos vertėjo darbas labai sudėtingas, reikalaujantis ne tik lakaus intelekto, bet ir fizinių pastangų. Vertėjas turi būti komunikabilus, taktiškas, dėmesingas, turėti organizacinių gebėjimų. Svarbu: gera dėmesio koncentracija, sklandi kalba, greita reakcija, gera atmintis.
Tarkim, vertėjui, dirbančiam studentų paskaitų metu, reikalinga ilgalaikė koncentracija, susikaupimas, jis turi sąžiningai ir tiksliai perteikti informaciją, kurią pateikia dėstytojas, taip, kad studentas suprastų, apie ką pastarasis kalba. Be to, tokio vertėjo darbas nesibaigia po paskaitų – jis padeda kurtiesiems tvarkyti reikalus mokykloje, dekanate, susitikimų, egzaminų, konsultacijų metu. Toks darbas yra varginantis, dėl to gestų kalbos vertėjų dar vis labai mažai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Tuo tikslu yra organizuojami specialūs kursai socialinių įstaigų, mokyklų darbuotojams.
Laimė, gestų kalba tampa vis populiaresnė – jos mokosi ne tik administracijos ar švietimo darbuotojai, bet taip pat girdintys studentai, kurie nori orientuotis ir bendrauti su kurčiaisiais draugais, kolegomis.
Norintys įsigilinti ir puikiai išmokti gestų kalbą, būti tos kalbos vertėjais, gali studijuoti ją kolegijose, universitetuose. Profesinė kvalifikacija tobulinama darbo vietoje, specialiuose seminaruose ir kursuose.
Beje, pravartu mokėti gestų kalbą ne vien dėl to, kad susikalbėtum su kurčiaisiais, bet ir norint, pvz., bendrauti su draugais per didelį atstumą ir po vandeniu… Gestų kalba suteikia tiesiog galimybę susidraugauti ir susikalbėti su viso pasaulio kurčiaisiais ir girdinčiaisiais.
Božena Bobinienė, punskas.pl