Yra dalykų, kuriais tiesiog nori pasidalinti, ir tokie dalykai ne visada išeina iš patirties ar neužmirštamų įspūdžių. Bet labai dažnai žinios ima ir pritraukia kokį įvykį. Taip (ne)tyčia pradedi samprotauti, norėdamas pasidalinti su kitais mintimis (tarsi neturėtum su kuo pasikalbėti apie tave dominančius dalykus. O gal taip yra? Ne visi nori kalbėti apie „kitokius“ dalykus, jeigu jie neliečia mano kaimyno).
Kažkada protingas žmogus pasakė, kad nieko bloga, jeigu mieliau pasirenki filmą, o ne knygą (tikriausia paaugliai, kuriems knygos vaizdas sukelia alergiją, dabar labai džiaugiasi). Tiek filmai, tiek knygos turi savo vertę. Bet. Šių dviejų šaltinių negalima tapatinti. Niekada filme nebus to, ką gali padovanoti knyga (tik tuo atveju, jeigu pirmiausiai perskaitai knygą, o po to pažiūri kūrinio ekranizaciją. Ne atvirkščiai. Įsitikinau tuo lygindama amerikiečių rašytojo Frensio Skoto Ficdžeraldo klasikinį romaną „Didysis Getsbis“ ir 2013 metais Bazo Luhrmano ekranizuotą romantinį kūrinį. Klasika prastesnė už filmą? Mano akimis taip, ir tai sėkmingai įrodžiau).
Ir knyga, ir filmas yra tekstas. Tekstas, skirtas skaityti. Kaip galima filmą skaityti? (Neturiu omeny filmo subtitrų, bet dėl to irgi galima ginčytis.) Jį skaitai akimis, įjungdamas vaizduotę, matydamas panašumus ir skirtumus, spalvas ir formas, bandydamas ieškoti veiksmo išeities, laimingos pabaigos ir pan. Kad būtų aiškiau, remsiuosi šmaikščios profesorės Asijos Kovtun paskaitomis. Jinai pakeldavo ranką ir sakydavo: „Įsivaizduok, kad rankoje turiu bandelę“. (O kaip neįsivaizduoti bandelės, kai paskaitos vidury gurgia alkanas pilvas?) Praėjus minutei, kiekvieno studento ji paklausdavo, kokią bandelę nusipiešėme savo galvoje. Patikėkit – įvardinti buvo įvairiausi keksiukai, riestainiai ir šiltu įdaru kvepiančios spurgos. Tada ji atsakydavo: „Štai, ką tik perskaitėt tai, ko čia nėra – savo bandelę“, bet įsivaizdavome taip, kaip tai darome skaitydami, pavyzdžiui, knygą. Bet juk filme nieko nereikia įsivaizduoti, nes ten viskas tiesiogiai pateikta, ar ne? Kiekvienas matome ir mąstome skirtingai. Jeigu pažiūrėsime į filme rodomos moters veidą, vieniems jis atrodys liūdnas, o kitiems piktas. Todėl kiekvienas daiktas, į kurį žiūri žmogus, yra tekstas, laukiantis būti perskaitytu. A. Kovtun sakydavo, kad šiais laikais ne visur ir ne visi pasaulį gali priimti kaip tekstą, bet yra nemažai mokslininkų, tvirtinančių ir įrodančių savo tiesą. Dėl šios priežasties siekiama kūrinio nevadinti kūriniu ar knyga, o tiesiog – tekstu. Bet kodėl? Dar ir dėl to, kad šiandien teksto (nesvarbu, ar kalbame apie knygą, ar filmą) autorius nėra toks svarbus, kaip pats tekstas. Jis lieka nuošaly, užleisdamas pirmenybę tam, ką sukūrė visuomenei, leisdamas jį būti perskaitytu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Kovtun. Va štai kaip su lietuviškomis pavardėmis ‘pasidarbavo’ visokie okupantai