Vieną dieną, kai lauke darėsi tamsu, o kartu su nejaukia prieblanda kilo vėjas, ant palangės atskrido karvelis. Nesupratau, ko jis čia gali ieškoti – nei maisto nėra, nei palangė labai patogi ilsėtis. Nusprendus palesinti jį duonos trupinėliais, ant nosies nusileido snaigė. Netrukus visas pilkas dangus prakiuro. Pabiro lengvi sušalusio vandens ledukai. Matyt, paukštis jautė artėjančią snaigių audrą, todėl iš anksto susirado šiokią tokią „pastogę“ po mano kambario langu. Įdomiai žvalgėsi aplinkui. Ištyrinėjęs aplinką, atsigręžė į mano pusę. Stebėjo mano darbą. Kažin ar suprato, kad ką tik pradėjau rašyti naują straipsnį.
Su tos popietės lengvai pabalusia gamta ir atidžiai į mane žvelgiančiomis karvelio akimis gimė mintis įsijungti jaukią kalėdinę muziką ir pasipuošti kambarį lemputėmis. Galvodama, kur ir kaip jas užkabinti, prisiminiau Punsko eglę. Karvelis vis dar mane stebėjo. Supratau, ką jis nori man „pasakyti“. Nedelsdama sėdau prie kompiuterio rašyti laiško Kalėdų Seniui.
Sveikas, Seni!
Žinau, kad šiuo metu esi velniškai užsiėmęs. Nei vaikai, nei Tavo nykštukai neduoda Tau ramybės. Tikriausiai kelias geras savaites sėdi prie židinio, skaitydamas milijonus laiškų iš visų pasaulio kraštų. Ne kartą pagalvojau, kada spėjai išmokti šitiek kalbų. Gal turi vertėją? O galbūt vaikštai po žaislų fabriką ir dėlioji dovanas? Nuoširdžiai Tave užjaučiu dėl tokio atsakingo ir be galo varginančio darbo. Juk turi savo metus… Na, betgi Tau niekas neliepė imtis tokio darbo, ar ne?
O dabar prie reikalo. Brangus Senuk, žaviuosi Kalėdų grožiu, kokį moka sukurti žmogus. Suprantu, kad ne papuošalai turėtų būti esmė, bet be jų ne taip jau smagu būtų… Tavo rogės ir elnių ragai taip pat nebūtų tokie gražūs, jeigu ne kur ne kur įkaišytos žaliuojančios ir blizgančios grožybės. Mūsų miestai ir miesteliai taip pat nebūtų tokie pasakiški, jeigu ne nuostabiai puošiamos langinės, namų vartai ir… eglės! Kiekvienais metais viena už kitą gražesnės! Seni, ar atsimeni mūsų gražų Punsko miesteli? Taigi, ten auga eglė…
…rašiau ir rašiau gana ilgą laišką mano svajonėms ištikimam baltabarzdžiui. Berašančią užpuolė naktis. Tiek visko turėjau jam papasakoti. Padėjusi paskutinį tašką, užlipdžiusi voką, atsisėdau kaip senis šalia šilto židinio ir susimąsčiau… Ech… norėtųsi turėti tikrą žiemos šventės pažibą…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl