Šiandien, kovo 5-ąją, Katalikų bažnyčioje yra švenčiama Pelenų diena. Pašventinti pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas, barstomi žmonėms ant galvų primenant: „Iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“.
Pelenai palaiminami ir barstomi šv. Mišių metu po homilijos. Mišių dalyviams kunigas užberia ant galvos žiupsnelį pelenų arba ant kaktos pelenais daro kryžiaus ženklą, pasirinktinai sakydamas Šv. Rašto žodžius: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ arba „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulke pavirsi“.
Pelenų barstymo pradžios galima ieškoti dar Senajame Testamente ir ankstyvosios krikščionybės atgailos apeigose. Nuo maždaug X a. pelenų barstymas tampa privalomas visai krikščionių bendruomenei.
Pelenai simbolizuoja silpną ir trapų nusidėjusio žmogaus būvį, jo tuštybę, atgailą ir gedulą, taip pat maldas ir karštą troškimą, kad Dievas ateitų žmogui į pagalbą. Pasibarstyti pelenais – tai tarsi atlikti viešą išpažintį. Tai viešas atgailos aktas, kuris įspėja apie Paskutinį teismą, primena Dievo gailestingumą.
Pelenų diena pirmą kartą paminėta VI a. Nuo VIII a. Romoje vyksta popiežiaus vadovaujama Pelenų dienos procesija. Ši tradicija gyvuoja ir šiandien. Pelenų dieną popiežius su procesija eina nuo Šv. Anzelmo į Šv. Sabinos baziliką, kur aukoja šv. Mišias ir barsto pelenus.
Pelenų dieną galioja griežtas pasninkas. Susilaikoma ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto. Leidžiama sočiau pavalgyti kartą per dieną, kitus du kartus lengvai užkąsti.
Nuo Pelenų dienos prasideda gavėnios laikotarpis, kuris trunka iki pat Velykų. Seniau gavėnios periodu žmonės nevalgydavo mėsos, susilaikydavo nuo linksmybių: vengdavo dainuoti, šokti, nerengdavo vestuvių nei kitų iškilmių.
(sb), punskas.pl