Šiemet Vygrių nacionalinis parkas minėjo 34-ąsias turizmo metines. Pasaulinė turizmo diena – rugsėjo 27-oji. Ją minėti sumanė Jungtinių Tautų pasaulinė turizmo organizacija UNWTO.
Tą dieną skaitytos paskaitos apie Vygrių parką bei lankyta įdomias vietas. Ypač sužavėjo Vygrių nacionaliniame parke jau 22 metus dirbančio miškininko Zdzislavo Zaborovskio (Zdzisław Zaborowski), kurio motina lietuvė, kilusi iš Jonaraisčio, vadovaujama ekskursija po Seiniją. Jis pasakojo apie šias vietas, kur nedaug išlikę autentiškų baltiškų ar jotvingiškų pavadinimų. Tikino, kad visi esame kilę jei ne iš jotvingių genties, tai lietuvių. Visų šaknys tos pačios. Keliavome senuoju keliu, kuriuo nuo XIII iki XVII amžiaus Lenkijos karaliai ir Lietuvos kunigaikščiai vykdavo iš Krokuvos į Vilnių ir atgal. Kunigaikštis Vytautas ypač pamėgęs Vygrius, kur sustodavo nakvynei ir medžioklei.
Miškininkas apie savo susidomėjimus ir laisvalaikį pasakojo: „Daugel metų renku žinias apie Lietuvos ir Lenkijos pasienio geologiją ir archeologiją. Ši tematika mane labai domina. Surinktomis žiniomis dalinuosi per turistinius žygius ir paskaitas.
Vygrių nacionaliniame parke įrengiau du lankymui skirtus takelius bei parašiau tiems takeliams vadovus. Kartais rašau straipsnius vietinei spaudai ir bendradarbiauju su muziejais.“
Apie Paseinėliuose esantį laiko ir žmonių neapnaikintą piliakalnį miškininkas byloja: „Prieš 4 metus mane ypač sudomino Paseinėlių piliakalnio atradimas. Paruošiau šio objekto maketą iš molio ir perdaviau Seinų muziejui. Džiaugiuosi, kad pavyko surengti mokymus ir sudominti tuo kitus. Stengsiuosi tęsti savo darbus, tyrimą, analizę, stengsiuos sudominti archeologus, kad čia atliktų kasinėjimus. Tikiuosi, kad ateityje pavyks įrengti lankymo takelį. Apie tai stengsiuosi pranešti ir Jums.“
Miškininkas atkreipė dėmesį, kad gražiausi vaizdai – Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Seinija pasižymi labai gražiu reljefu, kuris vis dar „neatrastas“. Kai atsivėrė siena su Lietuva, galima visur laisvai prieiti, pamatyti fantastiškų netyrinėtų vietų.
Manoma, kad išlikęs autentiškas mūsų protėvių garbintas šventasis šilas su ilgaamžėmis storomis pušimis. O dauba – tai pagonių šventoji vieta. Vykstant nuo Vygrių Seinijos link dar daug nepakeistų, autentiškų lietuviškų vietovių pavadinimų. Kai kurie jau išversti į lenkų kalbą. Bet žmonėms reikia pasakyti, kad čia protėviai buvę tikrai ne lenkai.
Išlikusi Mikolajavo vietovė su caro laikų autentiškais rusiškais pastatais. Išlikusios rusų kapinaitės Buda Ruska. Iš Pogoželco žydų molena pervežta į Gibus ir pastatyta kaip katalikams bažnytėlė.
Gibų valsčiaus teritorijoje yra keletas įdomių objektų: sentikių molena Gibuose, Karolino stačiatikių cerkvė, skansenas Zelvoje pas Dariušą Piekutą (Dariusz Piekut), sentikių kapinaitės Pogoželco, Viersnių, Bialogurų vietovėse, išlikusios medinės senos trobelės Gibų, Paseinėlių, Danilovcų, Pogoželco ir Sarnetkių vietovėse, tarp Seinos (Marycha) upės ir Pamario ežero išsilaikęs jotvingių piliakalnis.
Vygrių nacionalinis parkas (plotas siekia 15 tūkst. hektarų), įkurtas 1989 m., garsėja puikiu kraštovaizdžiu, gamtos įvairove, 42 natūraliais vandens telkiniais. Giliausias ir gražiausias iš jų – tai Vygrių ežeras su salomis, įlankomis, gelmėmis ir pakraščių seklumomis. 1975 m. Vygrių ežerą Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga įrašė į vertingiausių pasaulio vandens ekosistemų sąrašą.
Vygrių nacionalinis parkas bendradarbiauja su Vytauto Didžiojo universiteto Kaune botanikos sodu, teikdami bendrus projektus. Iki 2011-03-31 d. buvo įgyvendinamas projektas „Vygriai ir Kaunas: abipusė ekologinio švietimo potencialo plėtra ir bendras jo vystymas“. Tikslas – bendradarbiaujant didinti ekologinio švietimo paslaugų efektyvumą ir kurti naujas ekologinio švietimo formas, skatinti pažintinį ekologinį turizmą abipus sienos, sudaryti sąlygas srities specialistų bendradarbiavimui, pasikeitimui patirtimi bei kūrybinėmis idėjomis.
Miškininkas užsiminė ir apie grybavimą bei patarė, kaip grybaujant ar vaikščiojant miške nepasiklysti. Reikia kreipti dėmesį į įbestus akmeninius stulpelius ir ant jų pažymėtus numeriukus. Miškas padalintas stačiakampiais ploteliais, kurių kiekvienas pažymėtas tam tikru numeriu. Numeruojama iš šiaurės rytų pusės (skaičiuku į vidurį plotelio, kurį jis žymi). Jei kas pasiklydo, paskambinęs privalo pasakyti artimiausio stulpelio numerį. Tada lengvai bus surastas. Tokio stačiakampio plotas apie 10–35 ha. Stulpelio briauna tarp dviejų žemiausiai pažymėtų numerių rodo šiaurę.
Dar kitas būdas pačiam išeiti iš miško – žvelgiant į senų medžių kamienus. Iš šiaurės pusės jie apsamanoję, taigi priešinga pusė – pietūs, iš šonų vakarai ir rytai. Jei atsimename, kuria kryptimi mūsų namai, lengvai pareisime. Einant miškan verta pasiimti to miško žemėlapį. Verta taip pat naudotis Miškų duomenų baze. Čia, be pagalbinių interaktyviųjų žemėlapių, rasime žinių apie saugomus objektus. Būtina priemonė keliaujant ar iškylaujant.
Išsiruošus į gamtą, visada reikia pasiimti sodos. Tai ne vien geras indų ploviklis, puodų šveitiklis, rankų ploviklis, bet ir dezodorantas, dantų pasta, ugnies gesintuvas. Padeda alergijos, įkandimo atveju.
Paklaustas, ar kiekvienam laisvai galima lankytis parke arba miške, miškininkas atsakė: „Reikia laikytis drausmės ir priešgaisrinių taisyklių. O norinčius apsilankyti Vygrių nacionaliniame parke kviečiame užeiti nusipirkti bilietą. Gausite nurodymų, patarimų, ką lankyti, kurį takelį rinktis. Galima pasiskolinti ir dviratį.
Vygrių parke pažymėta 15 turistinių takelių – iš viso 143 km ilgio. Iš jų dviratininkams skirti 4 takeliai (64 km). Yra 7 edukaciniai takeliai. Miškuose tyvuliuoja 17 ežerėlių (vad. suchary), prie kurių taip pat galima prieiti. Įrengta nemažai stebėjimo bokštelių, 3 km lieptelių. Pro Vygrius veda vad. Jokūbo takas (iki Ispanijos) bei Gandrų takas.“
Dėkoju p. Z. Zaborovskiui už pasakojimus ir linkiu sėkmės.
G. Pakutkienė, punskas.pl