Vokiečių okupacija Seinų ir Punsko krašte baigėsi 1944 m. rugpjūčio 2 d., bet šio krašto daugelio kaimų gyventojai dar ilgai negalėjo ramiai gyventi dėl plėšikautojų grupių siautėjimo, o vėliau ginkluotojo pogrindžio veiklos. Pradžioje Klevuose, Navasodėje ir kitur plėšė ūkininkus įvairios plėšikautojų grupės, kurias sudarė aplinkinių kaimų jauni vyrai su Krasnavo ir Krasnapolio milicininkais. Iš geriau gyvenančių ūkininkų paimdavo maistą ir vertingus daiktus. Žinau, kad Klevuose apiplėšė Antaną Marazą, Jurgį Marcinkevičių, Juozą Leončiką (mano tėvą; nedaug, kadangi nespėjo), Ignotą Grigutį ir kitus. Panašūs apiplėšimai vykdavo ir vokiečių okupacijos metu.
Maždaug 1951 m. balandį į Lumbius persikėlė Piotro Burdyno (Piotr Burdyn) vadovaujama ginkluotoji pogrindžio grupė, kuri šiame kaime įrengė du bunkerius (slėptuves): vieną pas Janą Krušylovičių (Jan Kruszyłowicz), o kitą pas Julianą Šyleiko (Julian Szyłejko). Ši grupė labai dažnai užsukdavo pas Lumbių, Navasodės ir Klevų ūkininkus. Jie eidavo pas juos pavalgyt ir pernakvot. Be to, P. Burdynas ieškojo jaunų vyrų, kurie galėtų prisijungti prie jo grupės. Žinoma, kad ūkininkų gražiuoju neprašydavo maisto ar nakvynės. Atėję tvarkėsi, kaip tik norėjo. Turėjo daryti tai, ką P. Burdynas įsakydavo. Klevuose jie būdavo pas Antaną Marazą, Antaną Marcinkevičių (stalių, Andriaus sūnų), Antaną Marcinkevičių (Augustų), Jurgį Marcinkevičių, Juozą Misiukonį (Petronų, Augusto sūnų), Vincą Buračiauską (pagirio), Juozą Grigutį (bevaikį), Antaną Čeplinską. Ne visi iš jų buvo išduoti. Kalėjimo pavyko išvengti Antanui Marazui, Jurgiui Marcinkevičiui, Antanui Marcinkevičiui (Augustų) ir Antanui Čeplinskui.
Janas Krušylovičius su šeima į Lumbius atsikėlė iš Volkovysko krašto (dabar Baltarusijoje) 1938 m., kai buvo parceliuojama Henryko Docha (Henryk Docha) dvaro dalis. Tuomet į Lumbius drauge su J. Krušylovičiumi atsikėlė 13 ūkininkų, kuriuos vietiniai lietuviai vadino asadnykais. Žemę gavo išsipirkti buvę Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) legionų kareiviai arba kitaip nusipelnę Lenkijai asmenys. J. Krušylovičius gavo apie 15 ha žemės. Su žmona Rozalia susilaukė 4 sūnų: Vaclavo (Wacław), Jano (Jan), Edvardo (Edward) ir Mariano Blažiejaus (Marian Błażej). Tai buvo baltarusių kilmės šeima. Tėviškėje pasiliko Janas. Vaclavas apsigyveno Suvalkuose, Edvardas Lumbiuose. Jauniausias Marianas po karo baigė Seinų bendrojo lavinimo licėjų, o paskui kunigų seminariją. Vėliau įstojo į vienuolyną. Kurį laiką buvo didžiulio Niepokolianovo šalia Teresino Sochačevo apskrityje pranciškonų vienuolyno vyresnysis (vadovas). Tai jis sveikino popiežių Joną Paulių II, besilankantį šiame vienuolyne. Paskui buvo Ščecino vyskupas.
1952-04-08 Seinų pasienio apsaugos korpuso (KOP) kariuomenė kartu su saugumo ir milicijos pajėgomis likvidavo du P. Burdyno grupės bunkerius Lumbiuose. Kadangi grupės nariai nepasidavė, buvo sudegintas Krušylovičių tvartas ir kluonas. Name liko gyventi Rozalia Krušylovič (Rozalia Kruszyłowicz). Pas ją dažnai atvažiuodavo iš Suvalkų sūnus Vaclavas. Jis padėdavo dirbti žemę ir atlikti kitus ūkio darbus.
Bunkerius likvidavus daug žmonių iš Lumbių, Navasodės, Klevų ir kitų kaimų pateko į kalėjimą už tai, kad priėmė minėtos grupės narius ir palaikė su jais ryšius. Dauguma jų buvo teisiami viešajame teismo posėdyje Seinuose. Iš Lumbių kaimo kalėjo: Janas Krušylovičius (tėvas) ir jo du sūnūs Janas ir Edvardas, Julianas Šyleiko, Stanislavas Nazarekas (Stanisław Nazarek), Romanas Voityra (Roman Wojtyra), Kazimiežas Sikorskis (Kazimierz Sikorski), Juzefas Piotrovskis (Józef Piotrowski), Janas Ružyckis (Jan Różycki), Antanas Brazinskas. Į kalėjimą iš Navasodės pateko: Mikas Grigutis, Juozas Kupstas (Viktoro Vinikaičio patėvis), Viktoras Vinikaitis (bažnytinių paveikslų tapytojas, buvusio Vygrių vienuolyno žymus gidas), Pranas Sikorskis, jo sūnus Juozas ir dukra Jadvyga, Eugenijus Delneckas ir jo brolis Edvardas. Taip pat teko kalėti Vincentui Dombrovskiui (Wincenty Dąbrowski) iš Beržinių, o iš Bubelių – Muravko (Murawko). Mirties bausmė skirta Janui Krušylovičiui (tėvui). Visi čia paminėtieji, taip pat Janas Krušylovičius, dėl amnestijos po dvejų metų buvo paleisti iš kalėjimo.
Mikas Grigutis sėdėjo už tai, kad grupės nariai keliskart ėmė iš jo maistą. Buvo teisiamas Grudziondze, o kalinamas Grudziondze, Sieradze, Potulice (Kujavų-Pamario vaivadija, Naklo apskritis). Iš Klevų ilgiausiai kalėjime sėdėjo Antanas Ščerbinskas (kalvis). Buvo gavęs 15 metų, bet kalėjo trejus. Likusieji kalėjime išbuvo dvejus ir pusantrų metų.
Apie 2007 m. Lenkijos vyriausybė visiems kalėjusiems išmokėjo piniginę kompensaciją. Tuo laiku dauguma kalėjusiųjų buvo mirę. Pinigus gavo gyvi likę palikuonys. Didžiausią kompensaciją gavo Krušylovičių šeima.
Girdėjau daug įvairių pasakojimų apie P. Burdyno likimą. Buvo kalbama, jog jis išliko gyvas, saugumas jo nesuėmė, kad bunkerius likvidavus jis du mėnesius slapstėsi Vilkapėdžiuose, o paskui išvažiavo į Gdanską, kur kita pavarde dirbo laivų statykloje. Buvo netgi atvažiavęs į Seinus aplankyti draugų kapų. Bartlomiejaus Rychlevskio (Bartłomiej Rychlewski) knygoje „Po dolinach i wzgórzach…“ rašoma, jog jis 1952-04-10 žuvo susisprogdinęs granata Vysoki Most (Gibų valsčiuje) prie Stanislavos Milevskos (Stanisława Milewska) namo. Pateikta ir žuvusiojo nuotrauka.
Plačiau apie P. Burdyno veiklą galima pasiskaityti šiose knygose: Krystyna Pasiuk „Ostatni „leśni“ Suwalszczyzny“ (Seinų „Pogranicze“ fondas, 2002 m., 221 psl.), Bartłomiej Rychlewski „Po dolinach i po wzgórzach…“ (Agencja Wydawnicza i Reklamowa AKCESS, 2007 m., 359 psl.). Be to, apie šias knygas du mano straipsniai pasirodę „Suvalkietyje“: „Paskutiniai Suvalkijos „miškiniai“ (2004/1/37, 16–19 psl.), „Slėniais ir kalvomis…“ (2008/1/53, 32–38 psl.).
Dėkoju Juozui Grigučiui už suteiktą informaciją.
Kostas Leončikas, punskas.pl