Dieną palydėjo raudonas mėnulis. Jis žadėjo atnešti naują patirtį, atvesti naują rytojų. Bet kam jam reikėjo raudonuoti, rausti, raudoti? Saulei patekėjus viskas pasikeitė.
Nugara nubėgo naujos dienos karštis. Atrodė, kad buvo dar šilčiau nei vakar. Argi taip vidurvasaris duoda suprasti, kad tai paskutiniųjų degančių žarijų protrūkis? Gal tai ženklas, kurio šiandien nemokame suprasti? Mokame tik jais stebėtis arba spėlioti kaip maži vaikai, dar nesugebėdami pirštų susiskaičiuoti.
Lizde pakilo gandrai. Sunku buvo suprasti, ar tai seniai, ar jaunikliai. Nepastebėjome, kaip greitai jie užaugo, pasikeitė. Argi raudonas mėnuo galėjo jiems subrendusio kraujo įpūsti? Pasipurtę, ištaisę sustingusius sparnus, išsiprausę nakties tamsoje pamerktas plunksnas jie jautė, kad tai laikas. Jie panoro pasigalynėti su vėjo pažabotu dangumi. Ilgai ruošėsi panerti į bespalvę erdvę. Nebuvo kur skubėti. Darydami apšilimą, strepsėjo nuo vienos kojos ant kitos. Atrodė, kad jiems gaila palikti nuglostytus ir šimtus valandų šildytus namus. Jausdami kažkur toli atslenkantį ankstyvo rudens atodūsį, ėmė ir paleido nugludintus sparnus. Jie pasidavė mėlynės žaidimui. Iš pradžių nedrąsiai mokėsi maišyti vėjo uodegą. Neilgai trukus suplasnojo kaip dangaus kelių erelis.
Po rašalu nudažytomis plunksnomis pasirodė plonos juodos uodegytės. Tai buvo kregždutės, valančios orą nuo privisusių musių. Ir jos, tarsi pajautusios artėjantį pokyčių metą, kirto nukirsto javo lauką. Norėjosi jas suskaičiuoti, bet jų greitumo akys vis nespėdavo sugauti ir prilipdyti skaičių. Ne joms ant sparnų nešiotis mūsų susigalvotus ženklus. Lyg ko nors išsigandusios gaudė muses ir greitai skraidino jas savo mažuose snapeliuose vos lizduose telpantiems kregždžiukams. Ar jie kada nors būna pasotinti? Kada tik pažvelgsi, vis tupi išsižioję ir laukia riebesnio musės sparno. O suaugusios kregždės tik pluša ir pluša, rytą vakarą neduodamos kiemui nurimti. Net ir po suolu gulinti sulysusi katė bijojo kuprą iškišti, žinodama, kad jai gali uodegą nukirpti. Jau geriau pabūti alkanai nei bandyti kiemą perbėgti ir, neduokdie, akių netekti.
Raudonas mėnuo su savimi atsinešė rudens spalvos atspindį, kurio išsigando namų laukiniai paukščiai. Bet ne tik jie pajautė naujo laikotarpio žingsnius. Ir lauko žolynai pasitiko rytą susirietę. Ir tie suprato, kad vasara tolsta. Žolynų palaima ne už kalnų. Netrukus suskambės bažnyčios varpai. Gandrus palydėję atsidus ir atsiguls pailsėti. Bet neužmigs amžiams. Pabus naujam jauno mėnulio gyvenimui.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl