Po vėsaus oro liepos pabaigos dienos atnešė kaitrą. Kas nupjovė žolę, surinko ir pasėjo trąšas, labai laukia lietaus, bet kitiems – javų augintojams – labiau reikalinga saulė, nors lengvas lietutis taip pat nepakenktų. Blogiau – liūtis. Mat anais metais ji išguldė didelius javų plotus.
Linksta rugių, kvietrugių varpos. Tepami kombainai, šluojami klojimai, svirnai, sandėliai. Netrukus reiks kirsti žieminius javus ir vasarojų. Seniau tai būdavo plakami liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje dalgiai, jų gale įsmeigiamas iš žilvičio arba gluosnio šakelės išlenktas lankas, kad kertant pradalgę nužertų ją nuo stovinčių javų.
Marytė Petruškevičiūtė-Klimasarienė sako: „Nuo ankstyvo ryto, vos saulei tekant, ėjom su tėvu griebt. Jis apkirsdavo Krasnagrūdos dvaro rugių laukus, o mes su sese sugriebdavom. Išmokom pasidaryti ryšį ir surišti sugriebtą pėdą. Pareidavom apypietės namo kokiom dviem valandom ir paskui vėl prie rugių. O vakare tėvukas šaukdavo: „Jau aprimo dvarokai, tai ainam grūšauc“. Ten, dvaro sode, augo daug laukinių kriaušių. Tai prisikrečiam ir parnešę ant aukšto krūvukėm išberiam. Paskui jos pastovi, tai skanios būna. Išžarstom. Kiek nesuvalgom, tai džiūsta žiemai. O tada tai skaniau už viską…“
Julija Kmieliauskaitė-Svetlauskienė pasakoja: „Kai grįžom iš Lietuvos, kur buvome nuo 1941 iki 1944 m., tai labai neturtingi buvom, nieko neturėjom, net į savus namus įsikraustęs lenkas ilgai nenorėjo įleisti. Tai ėjom po žmones ir dirbom. Šeimoje buvom penkios sesės, bet pakrikdavom po žmones ir turėjom duonai. Viena sesė siuvėja, tai jau turėjo geros duonos. Ir sau, ir šeimai parnešdavo. Dalinomės visi, kas kur ką gavo ar uždirbo. Svarbiausia buvo turėt ko valgyt. Rimkežerių kaimas po karo labai ištuštėjo, nes daug lietuvių neparvažiavo jau iš Lietuvos. Tai jų žemės prijungtos prie Devetiškių kolūkio (ten kažkada buvęs dvaras). Rugiapjūtė buvo proga užsidirbti. Ėjom griebti, rišti, statyti į rikes, krauti vežiman ir vežti klojiman.“
Julijai teko daug per rugiapjūtę dirbti. Be to, ji nemažai audė. Ir drabužiai jos austi, ir lovos užtiesalai. Su lino marškiniais rodės nekaitri vasaros saulė, ir smagiau darbas ėjo. Julijai teko daug griebti. Buvo smagi griebėja. Ji sako: „Kai sutari su pjoviku, tai smagu, ir darniai darbas eina“.
„Žiemą vykdavo kūlimo talkos. Tėvukas vis nukratydavo smulkius šiaudus ir iš tiesių, gražių rugių šiaudų rišo gražius kūlelius, kuriais dengė ir trobos stogą, ir svirno, tvarto. Kas kiek metų reikėdavo perdengt. Tų kūlelių reikėdavo labai daug. Paskui sumanė dengti stogą po šatra, tai nereikėdavo daryt kūlelių. Išdriekdavo eilę palaidų šiaudų ir pritvirtindavo šatra su viela.“
Birutė Akulionytė-Roglienė jau kiek metų vėl kepa skanią naminę duoną, blynus ant lakštų. Ji apgailestauja, kad mažai kam patinka naminė duonelė, kad geriau nusipirkti iš parduotuvės baltą duoną. Išėjo iš mados ir rugiai, ir naminė duona, kuri taip kvepėdavo iškepta ant ajerų, su kmynais. Vaikams rūpėdavo pagrandukas. Duona būdavo kepama kas savaitė. Užmaišo iš vakaro su virtom bulvėm. Ryte tol minko, kol, kaip sakydavo, „jau sienos raudonos nuo minkymo“. Birutei, kaip vyresnei tarp sesių, ir jaunystėje dažniausiai tekdavo minkyti duoną.
Krosnis būdavo prikūrenama, jai įkaitus iššluojama ir į ją ant ližės šaunama duona. Pabaigoj buvo daromas mažas apvalus kepaliukas, kuris greit iškepdavo ir kurio vaikai labai laukdavo. Jį vadinta pagranduku. Oi, buvo skanu, kai naminio sviesto užtepi… Varva pro pirštus ir seilė varva…
***
Norėčiau turėti langą,
pro kurį matyčiau rugius.
Per jų sužydėjimą
gražiai apsiverkčiau visa
nuo rankų darbų
įjuodusia siela.
Ir tada –
rugio paklausčiau:
ar šita kalba aš kalbu,
ar tautybės esu tos pačios –
kaip ir žemė?
Laiko išėsta širdim
taip imčiau gyvent,
kad niekuo nebesiskirčiau
nuo rugių geltonumo.
(M. Martinaitis „Toli nuo rugių“)
Vis mažiau ir tik kur ne kur sėjami rugiai, o dar iki 1980 metų jie buvo tokie reikalingi. Rugių grūdai malti malūnuose, miltai vartoti kasdienei duonelei, o šiaudai buvo rišami į didelius blaškus arba daryti mažesni pėdeliai, kūliais vadinti, stogams dengti, perdengti ar taisyti.
Kaip tas laikas bėga! Dar, rodos, taip neseniai lininiais marškiniais griebėjos buvo ir kirtikai. Mano metų vaikams kaime dar iki 1980 metų teko iš tėvo ar mamos išmokti ir žolę pjauti, ir javus kirsti, paskui kirtiką rugius arba kviečius griebti.
Rugiapjūtė trukdavo labai ilgai. Javų lauką apkirsdavo dalgiu. Palengvinimui kinkyti arkliai į pjaunamąją, kuri naudota ir žolei pjauti, ir (pagerinta, su pritvirtintom pakeliamom grotelėm) pėdui surinkti bei atmesti. Rišikės, eidamos paskui pjaunamąją, pėdus surišdavo ir statydavo į rikes pradžiūti. Kluonan veždavo ilguose vežimuose.
Dėkoju pašnekovėms.
G. Pakutkienė, punskas.pl