„Aušros“ 1964/7 nr. straipsnyje „Žalioji rūta, kaipo vaistingas ir lietuvaičių tradicinis augalas“ rašoma, kad rūta duoda daug medaus. Spėjama, kad ji į Lietuvą atkeliavo iš Balkanų, kur auga kaip laukinė žolė. Senovėje ir viduramžiais daugelio pasaulio tautų laikyta šventu augalu ir vartota kaip vaistas nuo kosulio, plaučių uždegimo, dusulio, reumatizmo, akių nusilpimo, gyvatės įkandimo ir kt. Prieš 200 metų knygoje lotynų kalba (yra Chotomskio vertimas į lenkų kalbą) „Apie užlaikymą sveikatos“ rašyta: „Silpnam regėjimui sugrąžina šviesą, nuo girtuokliavimo atpratina vyrus, namuose meilės aurą sukelia, iš vyrų daro angelus, šulinio vandeny pamerkta naikina blusas, utėles“. Rūta priskiriama prie vaistų, joje 1,5 proc. rutinos (gan svarbus gydymui cheminis junginys), be to, daug eterinio aliejaus (0,1–0,2 proc.) lapuose ir nuo 0,3 iki 0,5 proc. sėklose. Vartoti reikia labai mažais kiekiais, nes rūta – tai stipriai organizmą veikiantis augalas.
Prof. Janas Mušinskis (Jan Muszyński) rašo, kad rūta vartojama sergant geltonlige: iš 5 gramų padžiovintos rūtos paruošti pusantros stiklinės arbatos, gerti triskart per dieną po 1 šaukštą. Nevartoti visiškai, jei skauda skilvį, žarnyną ir kai moteris nėščia. Reikia pasitarti su gydytoju.
Rūta – tradicinis lietuvaičių darželio augalas, apdainuotas dainose, naudotas ypač per vestuves. Nuo senovės lietuvių liaudis rūtą laikė doros merginos, jos jaunystės ir nekaltybės simboliu. Lietuvių dainose vaizduojama mergelės rūpinimasis rūtų darželiu. Ji brolių aptvertame darželyje sėja rūtas, laisto jas, ravi, pasakoja savus rūpesčius, džiaugsmus, pina vainikus. Bernelis, atjojęs pas mergelę, riša žirgą prie darželio, kuriame ji ravi ar laisto rūtas.
Rūtų vainikas – tai merginos subrendimo, jos jaunystės ženklas, jaunų dienelių simbolis. Vainiką mergelės nešiojo tada, kai lankėsi piršliai. Ištekėjusios nustodavo nešioti (kaip ir jį praradusios bemergaudamos).
Vestuvių papročiuose rūta užimdavo svarbią vietą. Jungtuvių išvakarėse, vadintose pintuvių vakaru (to vakaro metu buvo pinami vainikėliai ir dainuotos graudžios dainos apie rūtą, rūtelę, kurios jau nebeteks nešioti), beveik visos apeigos skirtos atsisveikinimui su rūta ir darželiu. Nuotaka, vyriausiosios pamergės lydima, eidavo per kaimą ir atsisveikindavo su visais, dideliais ir mažais, o grįžusi į tėvų kiemą – su rūtų darželiu, su žalia rūtele.
Jungtuvių dienos rytą seniau nuotaka su jaunikiu pasikeisdavo rūtų vainikėliais. Vėliau šis paprotys pakito taip: jaunajai atvežama puokštė gėlių, o jaunikį ir jo pabrolius papuošiama prie švarko atlapo prisegant rūtos šakelę. Seniau visi vestuvių dalyviai buvo pasipuošę rūtomis: merginos turėjo vainikus, vaikinai (jaunikis ir pabroliai) buvo apsikaišę kepures. Per vestuves rūtomis papuošiami taip pat arkliai, vežimai, suolai, stalai. O našlės vietoj rūtos naudojo mirtą.
Rūta seniau simboliškai naudota ne tik per vestuves, bet ir krikštynas, laidotuves. Merginos, eidamos sekmadienį į miestelį, nešdavosi puokštę gėlių, kurioje svarbiausia ir būtina buvo rūta. Per Velykas rūtos ornamentu buvo marginami margučiai. Tokių ornamentų yra ir audiniuose, ant kraitinių skrynių.
Lietuvaitė gerbė rūtą, ja puošė kasas, galvą. Rūta buvo jos mergystės įrodymas ir pasididžiavimas. Seniau prie kiekvienos trobos buvo aptvertas ir prižiūrimas rūtų darželis.
Su rūta susijusios tradicijos gražios ir senos, todėl reikėtų jas atnaujinti. (Pagal A. Vyšniauskaitės „Pasakojimus apie rūtą“)
Marytė Klimasarienė sakė, kad kiekviena mergelė prie trobos turėjo aptvertą darželį, o jame rūta garbingiausioj vietoj augo. Cilės Adukauskaitės močiutė sakydavo, kad rūtelės lapeliai – kaip Marijos ašarėlės.
E. Pakutkienė, punskas.pl