Antanas Valinčius gimė 1910 m. Valinčių kaime. Mokėsi pas daraktorių (1921–1922 metais) Milančių Navinykuose, vėliau lankė Valinčių kaimo mokyklą. 1925 m. išlaikė egzaminus ir įstojo į „Žiburio“ gimnazijos klasę Lazdijuose. Baigęs po metų pertraukos įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, bet neturėdamas lėšų turėjo studijas nutraukti ir ieškoti pragyvenimo šaltinio. 1935 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės-ekonomijos fakultetą, kur paskaitos skaitytos po pietų, tad jis galėjo dirbti įstaigoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui studijas teko nutraukti.
1950 m. pradėjo dirbti Punsko prekybos kooperatyve, vėliau Navinykų, Vaitakiemio mokyklose. 1976 m. išėjo į pensiją. Mirė 1994 m.
Antanas buvusią savo mokytoją prisimena taip (tekstas buvo išspausdintas „Aušroje“): „… Matėme naujų mokytojų veidų, o tarp jų ir Salomėjos Bačinskaitės-Nėries. Iš visų skyrėsi savo laikysena bei eisena Salomėja Nėris. Dėstė ji vokiečių kalbą, pakeisdama nekvalifikuotą vokiečių kalbos mokytoją. Nežinau, iš kur ir kada sužinojome, kad ji poetė, o ne paprasta mokytoja. Jos mėgiamiausi vokiečių autoriai – Šileris, Gėtė, ir jų poezija. Eilėraščius skaitydavo su nepaprastu įsijautimu, nors daugelio mūsų mokinių poezija nežavėjo. Matėme jos nepaprastą jautrumą bet kokiems gyvenimo reiškiniams, jos svajingumą, švelnumą. Mūsų klasės mokiniai dėl jos jautrumo laikėsi su ja gana korektiškai. Jautėme, kad Salomėjai Nėriai, kaip dar neturinčiai mokyklinės-pedagoginės praktikos, buvo gana sunku. Klasėje pamokų metu buvo nedrąsi, kalbėjo patyliukais. Toks charakterio bruožas lydėjo ją visą laiką. Mažiausias drąsesnis mokinių pokštas ją sujaudindavo – ji nurausdavo. Mums gi rūpėjo, kad S. Nėris mūsų klasėje jaustųsi draugiškai, jaukiai. Viena mūsų klasės mokinė Viktorija P., kuri bandydavo šį tą parašyti, atrodo, buvo sužavėta S. Nėrimi ir stengėsi mėgdžioti jos laikyseną bei eiseną, jai būdingą. Mes gi tai vadinome beždžioniavimu…
Kartais pavasarį, esant gražiam orui, visa mokykla ir mokytojai rengdavo išvykas į mišką ar kur kitur. Mokytojų tarpe buvo ir Saliutė, susimąsčiusi, lyg svetima. Nežinia, gal kartais mokytojai jos nesuprasdavo, o gal priešingai…
Dažniausia Saliutė būdavo liūdnoka, susimąsčiusi, susirūpinusi. Mokiniams nuoširdi, užjaučianti…
Ir štai 1931 metai – paskutinieji metai mūsų VIII klasei ir mokytojai Salomėjai Lazdijuose. Turėjome daug baigiamųjų egzaminų, kuriems gana intensyviai ruošėmės. Sakoma, kad egzaminai – tai laimės dalykas. Vien laime pasikliauti be darbo nedrąsu. Po vokiečių kalbos rašomojo darbo kažkurią dieną atsitiktinai susirinkome mokyklos kieme. Čia atsirado direktorius, vienas kitas mokytojas ir mok. Saliutė. Užsimezgė pokalbis, turbūt egzaminų temomis. Kažkaip pasitaikius progai, pažvelgusi į mane, Saliutė nedrąsiai, pusbalsiu lyg su užuojauta tarė: „Valinčius parašė silpnokai“. Šiurpas nuvėrė mane. Visomis išgaliomis pasiruošiau žodiniam vokiečių egzaminui, kuris baigėsi sėkmingai…
***
Jonas Stoskeliūnas, besimokydamas Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje, pradėjo rašyti savo dienoraštį „Gyvenimo vingiuose“. Čia perliejo savo jaunų dienų išgyvenimus ir sielvartą. Vokiečių kalbos mokytoja Salomėja Nėris patraukė jautraus jaunuolio širdį. Visus imlesnės prigimties žmones ji traukė savo akių paslaptim, melancholija, meile kūrybai, poezijai. J. Stoskeliūnas Lazdijuose pradėjo rašyti eiliuotą kūrinį, po daugelio metų tapusį poema „Šiurpilų gynimas“. Šiame gana sudėtingo siužeto kūrinyje įsirašė ir poeto sapnai. Jie ryškiai padėjo kurti siužetą. Tai visų pirma meilės istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – Liūdytė ir Vaidutis.
Liūdytė
Galiniame bokšte, kur stiepias į dangų,
Gi šlaitas stačiausis į ežerą svyra,
O slėnyje žaidžia mėnulyje bangos,
Rymojo Liūdytė ir žvelgė į girią.
Kas matė kalne iškilmingai Liūdytę
Prie aukuro žengiant kūrėjų kūrėjo
Ir giesmę aukojant Žemynai maldyti,
Tą saldžios svajonės ilgam apkerėjo…
Mylėjo Liūdytę slapčia ir be galo
Vaidutis, budrus Erdvilo sekėjas…
Jonas Stoskeliūnas (slapyvardis Jonas Papelenis) „Šiurpilų gynimas“
Žinome, kad Salomėja Bačinskaitė kūrybos pradžioje buvo pasirinkusi Liūdytės slapyvardį. Liūdesio, liūdinčiosios ženklą. Jį greit (1924 m.) pakeitė į labiau dinamišką – Nėris. Sunkiu Lazdijų laikotarpiu vis vien labiau jai tiko Liūdytės vardas. Šį vardą ir idealizuotą Salomėjos grožį J. Stoskeliūnas, mylimos poetės mokinys, įpynė į pietvakarių Sūduvos krašto pasakojimus ir legendas.
M. Malinauskienė, punskas.pl