Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose mokėsi apie 20 mokinių iš kitos pusės demarkacinės linijos. Žinome, kad tarp jų buvo Jonas Pajaujis iš Ožkinių, kuris gimnaziją pradėjo lankyti dar Seinuose, o baigė Lazdijuose 1927 m. (3 laida). Su juo baigė ir Viktoras Drūtys iš Šlynakiemio. Šiek tiek vėliau gimnaziją apleido Jurgis Drūtys, Viktorija Pavasarytė, Antanas Valinčius, Juozas Budzeika – 1931, Jonas Stoskeliūnas – 1932.
Salomėja Nėris į Lazdijus atvyko mokslo metų pradžioje, 1928 m. Vėlesnės laidos moksleiviai turėjo laimę arčiau pabendrauti su poete.
Prieš atvykdama į Lazdijus Nėris išgyveno labai stiprų, sunkiai suvaldomą dvasinės energijos plūstelėjimą. Dienoraštyje (1928-I-9) ji rašė: „Viešpatie, per daug gilią, per daug plačią širdį man davei…“ Patirtis, kuri kankino ir slėgė, išsilaisvino kūryboje, bet vis, atrodo, per mažai: „Aš trokštu džiaugsmo. Džiaugsmo! Džiaugsmo jūros, džiaugsmo gaisro, kuris mane užlietų, kuris mane uždegtų – sudegintų ir paskandintų!“
Netrukus Salomėja prabyla: „Myliu vėją, myliu audrą, lauko vėtrą ir gėles. Myliu gyvenimą! Myliu gyvenimą! Nežinau, ar gali kas labiau mylėti!“ – bet rudenį jau išvažiuoja į Lazdijus. Čia gyvenimo energija nyksta.
Dienoraščio fragmentas
1928 XII 8
Jau trys mėnesiai, kaip aš čia. Trys mėnesiai, kaip aš gyvenu šitam karste. Pripratau jau nors ir prie svetimo man darbo. Dieną pamokos – ūžesys, triukšmas. Viską pamiršti. Bet vakare, kai sugrįžti į savo karstą… Mano kambarys karsto išvaizdos. Jis ilgas, ir jo lubos – kaip karsto dangtis. Jau greit bus metai, kaip jį paliko šios mokyklos direktorius. Jis persikėlė iš jo į kitą karstą. Tai yra jį perkraustė, nes jis nebuvo jau niekam reikalingas. Jis buvo miręs. Dabar jau beveik visi užmiršo poetą Gustaitį, kaip užmiršta kiekvieną, kuris pasauliui nebereikalingas. Šiam kambary jis dar prieš metus gyveno, čia jis dirbo. Jis mėgo vienumą, ir jam šis kambarys turbūt nebuvo tokiu karstu kaip man. Temstant, kaip aš nerviškais, gyvais žingsniais vaikštau po savo kambarį, tai jaučiu, tarytum jis, velionis, taip pat vaikšto. – Mes prasilenkiam. Bet jo žingsniai ramūs ir lygūs. Bepigu jam. Bet man… Mano jaunos dienos čia palaidotos. Mano jaunystė čia uždaryta, kaip paukštelis blaškos ir ilgais vakarais suokia šiurpią vienumos dieną. Mano žydinčios jaunystės dienos tirpsta viena po kitos šitam šaltam, nykiam karste. Mano siela čia blaškos ir nerimsta, juo labiau kad žino, jog ten, toli, yra kitas kambarys, kur kita siela, taip artima, taip gimininga, taip pat ilsisi ir nerimsta. (…)
Nieks manęs neaplanko. Tikrai, kaip kape. Nors žinau, kad aplinkui gyvenimas verda. Kad mano draugai visi gyvi. Ir tie, kurie sako, kad myli – neatsimena. Nejaugi aš tikrai palaidota!
Uosis už lango čirpia ir staugia vėjo kankinamas. Lietus į stiklą beldžia ir sako, kad niekas neatvažiuos, – toks bjaurus rudens oras. Aš nenoriu tikėti, aš vis laukiu. Ištisas tris valandas aš vis bėgioju laiptais žemyn, nes man rodos, kad beldžias į duris. Bet už durų nieko nėra. Tuščia ir gatvėj. Gal pavėlavo šiandien autobusas? Toks tamsus vakaras. Apačioj muša laikrodis – pusė dešimt. Muša dešimt… Laikrodis nemeluoja. Ir ji, ir ji mane apgavo. Ak, ragana! Kam žadėti? Kam dar kankinti tuos, kurie palaidoti? Man pykčio ašaros byra, kurias ji, beširdė, apgavikė, man išspaudė.
(Bus daugiau)
M. Malinauskienė, punskas.pl
Vikorui. Laibai teisingai parašėte. Iš tiesų apie minėtus poetus mažai rašoma. Poeto Nyko – Niliūno neteko man skaityti. Po paskutino karo,Lenkijoje, gyveno labai geras poetas Wł. Broniewski, kuris Stalinui taip pat parašė vieną eilėraštį , bet atsisakė parašyti naujo himno. Šiandien apie jį niekas nekalba,nerašo.Aš manu, kad poetės nuveikti, nusikalstami darbai tautos ir tėvynės atžvilgiu turėtų būti viešiai įvardyti, kad visi žmonės žinotų tiesą apie tą žmogų. Pasakojiama, kad motina savo „lakštingalos“ buvo išsižadėjusius. Punske, senose romo-katalikų kapinėse liko palaidotas, 1920.11.20 d. lenkų sušaudytas Jonas Murauskas. Iki šiai dienai niekas jam nepastatė netgi menkiausio kryželio. Apie tokius žmones turėtum rašyti, didžiuotis jais, o ne apie Stalino gerbėjus. Taip aš manau.
Teko skaityti vieno iš dabartinių kultūros veikėjų /pavardės nebeprisimenu/ apžvalginį straipsnį,kuris tvirtino,kad ideologiniais sumetimais S.Nėries talentas prieškary ir sovietmečiu buvo perdėtai sureikšmintas ir nepelnytai išaukštintas.Tikrovė yra tokia,kad už S.Nėrį talentingesni ir geresni poetai tai:Jonas Aistis,Henrikas Radauskas,Vytautas Mačernis,Alfonsas Nyka -Niliūnas/išeivijoj/. Tad įdomu,ką apie tai mano Gerb.M.Malinauskienė,lituanistai ir eiliniai skaitytojai ?