Salomėja Nėris Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje. Jos buvusių mokinių, kilusių iš Punsko krašto, atsiminimai apie poetę

Vis grįžtame prie Salomėjos

 Lapkričio 17-oji – Salomėjos Nėries gimimo diena. Lietuvių tautos lakštingala gimė prieš 110 metų, 1904-aisiais. Kodėl tiek diskutavus, parašius knygų, dalijusis atsiminimais vis norisi grįžti prie S. Nėries? Kas sugrąžina?

S. Nėris – moteriškojo genijaus apraiška. Ji šviesi ir kartu tragiška. Salomėjos poezija dažnai išnyra mūsų gyvenimo skausmingose akimirkose, meilės liepsnoj, mąstant apie gyvenimo prasmę. Kitomis aplinkybėmis Salomėją matome didžioje kontroversijų įtampoje.

Nors S. Bačinskaitės-Bučienės portretas labai spalvotas ir sunku pasverti, kurie jos gyvenimo epizodai svarbiausi, priminsiu keletą poetės biografijos datų.

S. Bačinskaitė, Uršulės ir Simono Bačinskų dukra, gimė Kiršuose (Vilkaviškio apskritis) 1904 m. lapkričio 17-ąją, palaimintosios mergelės Salomėjos dieną. Alvito bažnyčioje buvo jos vardu ir pakrikštyta. Po metų gimė Salomėjos brolis Viktoras, 1907 – sesuo Ona, 1909 – brolis Bronius.

1912 metais Salomėja pradėjo lankyti Alvito pradžios mokyklą. 1918 m. ėmė mokytis Marijampolės gimnazijoje. Po metų perėjo į Vilkaviškio gimnaziją, kurią baigė 1924 m. Tų pačių metų rudenį priimta į Kauno universitetą. Studijavo lietuvių literatūrą, taip pat vokiečių literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Dalyvavo ateitininkų veikloje.

1927 metais išėjo pirmasis S. Nėries eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“. Pati piešė viršelį, darė projektą. 1928 m. Salomėja Čiurlionio paveikslų galerijoje susitiko su prof. J. Eretu. Užsimezgė Čiurlionio ir „Rex“ tema.

Birželio mėnesį gavo universiteto baigimo diplomą. Vasarą buvo užsienyje – Vokietijoje, Šveicarijoje. Tų pačių metų rugsėjį pradėjo dirbti Lazdijų gimnazijoje. Jautėsi vieniša, einanti ne savo keliu. Dienoraštyje įrašė pačius atviriausius ir įdomiausius puslapius.

1930 m. pradeda labiau bendrauti su K. Boruta, A. Venclova, kurie planuoja patraukti Salomėją į „Trečią frontą“. Vasarą su B. Sruoga lankosi Vakarų Europoje, Alpėse. 1931 m. išeina „Trečias frontas“ su S. Nėries „pareiškimu“. Ir antrasis eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“. Metų pabaigoje Salomėja persikelia į Kauną, apsigyvena V. Mykolaičio-Putino bute. Verčia iš vokiečių ir rusų kalbų.

1934 m. rugsėjį S. Nėris pradėjo mokytojauti Panevėžio mergaičių gimnazijoje. 1935 m. pasirodė trečias eilėraščių rinkinys „Per lūžtantį ledą“. Vėl pradėjo rašyti dienoraštį. Tai vidinio harmonizavimosi metai. Meno kuopos nariams skaitė paskaitas apie F. Nyčę. Susipažino ir suartėjo su skulptoriumi Bernardu Buču. Su juo susituokė 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje. Nuo rugsėjo pradėjo dirbti Kauno III valstybinėje gimnazijoje. Kūrėsi Palemone. 1937 m. spalio 23 d. pagimdė sūnų Saulių Balandį.

1938 m. išėjo knyga „Diemedžiu žydėsiu“. Laikraščiuose anotuojama: „Šioje knygoje poetė pasiekė didelį formos tobulumą, grakščiais nedideliais, bet tiek savo turiniu, tiek poetinėmis priemonėmis žavinčiais eilėraščiais, naujais laimėjimais praturtina ne tik savo, bet ir apskritai mūsų lyriką“. Ištraukomis pradedama spausdinti „Žalčio pasaka“. 1939 m. pradžioje paskelbiama, kad už „Diemedžiu žydėsiu“ S. Nėriai suteikiama 1938 metų Valstybinė premija. Komisijos nariai: K. Masiliūnas, M. Biržiška, V. Mykolaitis-Putinas, J. Grušas, V. Tumėnas. Viename interviu poetė prasitarė: „Aš laikau paskutinį rinkinį geriausiu. Kai pažiūriu į ankstesnius, daug juose randu taisytina“.

1939 m. lankėsi Vilniuje ir Vilniaus krašte, A. Mickevičiaus gimtinėje. 1940 m. liepos 16 ar 17 d. gavo užsakymą parašyti sveikinimą Stalinui. Iki 18 d. parašė „Poemą apie Staliną“. Liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje Maskvoje dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos sesijoje. Spalio mėnesį išleista „Poema apie Staliną“ ir „Eglė žalčių karalienė“.

1941 m. sausį pranešama, kad „viena iš geriausių mūsų poečių, Salomėja Nėris, ir žinomas klasikas Vincas Krėvė yra išstatyti į Aukščiausiosios Tarybos atstovus“. Kaip liudija V. Sruogienė, Salomėja tikėjosi pasimatyti su Stalinu ir jam pasakyti, „kaip rusai skriaudžia Lietuvą“.

1941 m. birželio 22 d. su mažu sūneliu pasitraukė į Rusiją. Gyveno Maskvoje, Penzoje, Ufoje. Susipažino su Rusijoje aukštas pareigas užėmusiu ir jiems su sūneliu padėjusiu, globojusiu Petru Veržbilausku. Buvo pasiekusi žinia, kad B. Bučas žuvęs. 1942 m. rudenį sudarė su Veržbilausku santuokos aktą. Skundėsi sveikata, bet nesutiko pasirodyti gydytojams.

1944 m. rugsėjo 29 d. grįžo į Vilnių, kitą dieną išvyko į Kauną. Parsivežė rinkinio „Prie didelio kelio“ mašinraštį, parodė Putinui. Lapkričio mėnesį buvo nuvažiavusi į gimtinę – Kiršus. Artimieji pasitraukė į Vakarus, viskas aplinkui buvo nuniokota fronto, neliko gyvenamojo namo.

1945 m. išėjo „pataisytas“ rinkinys „Lakštingala negali nečiulbėti“. Birželio 8 d. Salomėja paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Birželio 25 d. aplankė kunigas J. Gustas. Birželio 26 d. išvežta į Maskvą.

Paskutinę savo gyvenimo žiemą jautė besiartinančią mirtį. Rašė savo autobiografiją. Svarbiausia jos dalis dingo.

Lapkričio 7 d. S. Nėris mirė. Buvo pašarvota Kauno Centrinės bibliotekos rūmuose. Liepos 9-osios vakarą palaidota Kauno muziejaus sodelyje. Antkapinį paminklą sukūrė B. Bučas. 1992 m. kovo 12 d. S. Nėris perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

S. Nėris negalėjo pakeisti Lietuvos likimo. Jo nepakeitė nei prezidentas, nei generolai. Atgavus nepriklausomybę S. Nėries gimtojoje sodyboje ūkininkauti pradėjo sūnus Saulius ir marti Laima su gausia šeima.

(Bus daugiau)

M. Malinauskienė, punskas.pl