Salomėja Nėris „Savęs aš gailiuos“

Kai kuriems žmonėms yra skirta nuspėti savo lemtį. 1935 10 05 d. Salomėja Nėris dienoraštyje rašė: „Aš stoviu nuoga tarpe plikų, (…) drebančių nuo šalčio medžių. Tegu visi mato, tegu visi žino. Tegu man spjaudo, tegu mane degina… Aš pati atsistojau prie gėdos stulpo… – kas be nuodėmės – tegu akmenį į mane meta…“

Žinomas epizodas iš Evangelijos pagal Joną: „Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė rašyti pirštu ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.“

S. Nėris patyrė daug išbandymų. Išbandymų, sukeltų į poeziją. Sąmonė, į kurią veržte veržėsi archetipai, 1945 metais (tais pačiais metais atlikusi išpažintį mirė) prabilo tokiais ženklais:

 

Neilsėjos, neėdė, negėrė, –

Vilkė bėgo laukais klupdama.

Baimės genamą, sergantį žvėrį

Šaukė miško žalia glūduma.

 

Sutema samanų aksominė

Amžinuoju miegu užliūliuos…

……………………………………..

Kad mane taip sutiktų tėvynė!

Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.

(„Savęs aš gailiuosi“)

 

Kas ta vilkė? Ką reiškia šis archetipas? Vilkė… baimės genama, serganti. Kur bėga šaukdama, iš paskutiniųjų, klupdama?.. Atsakymo ieškoti galima Clarissos Pinkolos Estes knygoje „Bėganti su vilkais“ (2005 m.).

Jei su S. Nėries eilėraščiu „Savęs aš gailiuosi“ būtų susipažinusi Clarissa Pinkola Estes, kurios vaikystės aplinkoje buvo ir žmonių iš Lietuvos, ji, be abejo, būtų eiles gerai supratusi. Šis eilėraštis neįtikėtinai tiksliai atitinka rašytojos, „psichikos archeologės“, mintį. Pagal archetipą Vilkė, „La Loba“ – tai laukinė moteris, pirmoji mūsų visų motina. Kartais pasiseka ją pajusti savyje. Archetipus po truputį galima dar rekonstruoti iš pasakų, seniausių pasakojimų. Viename iš jų, teigia Clarissa Pinkola Estes, užrašytame JAV ir Meksikos pasienyje esančioje dykumoje, kalbama, jog kažkur dykumos viduryje yra vieta, kur moterų dvasia ir vilkų dvasia susitinka anapus laiko. Kažką panašaus rasime ir lietuviškose pasakose („Mergina mėnulyje“, „Vilkas parodo kelią“…). Jose giliai slypi moters ir vilko ryšys.

Šiuo motyvu aiškinu, panaudodama literatūrologės, profesorės Viktorijos Daujotytės pastabas, S. Nėries sugebėjimą panirti į giliausias pasąmonės erdves. „Išnirusi sąmonės būsena eilėraštyje „Savęs aš gailiuosi“ pasireiškia stipriu žvėries instinktu ir sutelkia visas jėgas į paskutinį bėgimą“ (V. D.). Kiekvienam šio eilėraščio žodyje, formoje, melodijoje slypi prigimtieji lietuvių kalbos (ir ne tik) santykiai, ženklai, kurie pasiliks, kad ir juos ištrinsime.

Taip, žinau, dabar kai kurie pasakysite: „Reikia atskirti kūrybą nuo jos autoriaus. Taip, jos eilės gali kai kam patikti ir galbūt turi kokią vertę…“

Vienas ryškiausių XX a. filosofų F. Nyčė (F. Nietzsche) studijoje „Apie moralės genealogiją“ rašė: „Be abejo, geriausia menininką atskirti ir atitolinti nuo jo kūrinio tiek, kad niekas į jį patį nežiūrėtų taip rimtai, kaip į jo kūrinį“. Bet ar galima pamiršti S. Bačinskaitę-Bučienę skaitant jos poeziją? Man tai padaryti sunku. Aš nelabai linkusi atskirti, kas su savim suaugę, susipynę. Greičiau poetus, menininkus matau kaip žmones, kurių dvasia nerimauja, ieško, blaškosi, kartais kaltės šaukia kaip išbandymo… Todėl jie taip dažnai vaikšto „per lūžtantį ledą“, įsivelia į voratinklius, klumpa, kad iš naujo išnirtų (arba ir ne) su nauja patirtimi, emocijų krūviu (arba paskęstų).

Kiek bekalbėtume, S. Nėries mįslė ir taip liks neįminta. Galime į ją žiūrėti kaip į lakštingalą, vėliau kaip į „varną“, bet galų gale ji likimo – klastingos santvarkos – sužeista vilkė.

Verta pasvarstyti žodžius: „Apie tamsą ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti“. Juos nuolat kartoja savo pasisakymuose V. Daujotytė.

Todėl aš, bendraudama su jaunais žmonėmis, vis bandau mokytis visų pirma humanistikos. Tai yra – stengiuosi lavinti laisvąjį mąstymą. Pradžioje tai labai dažnai išnyra kaip „lengvo galvojimo klajonės“. Bet kai pirmos pakilusios bangos prasiaučia, prasideda kažkas kito – mąstymas. Jis apima visų pirma savistabą, savianalizę, savirefleksiją, savivertę… Giliau pačią save pajutus, dažnai matau, kad visos tiesos gali būti tik tiesos iliuzijos.

Marytė Malinauskienė, punskas.pl