Vakar palydėjom gražų gegužės mėnasį, o va jau šandė inkopėm in biržalį. Nesuprantu, kap ca tas čėsas tep grait aina. Ar ir jumiem tep būna, kap cik orai atšyla? Atrodo, kad vienų dzienų obelys žydėjo, o kitų jau visi žiedai nukritį. Tep cikrai, tai šymėt tep ir buvo. Baisiai graitai viskas pražydėj. Škada to viso grožo, alė po šito grožo prasdeda kici pagrožai. Taigi prieš mus vėsailių čėsas! Pacys žinot, kad gegužin labai rėtai taikosi viena kita vėsailukė. Kodia, kodia, kodia. Šitep ir aš seniau klausiau visų per aplinkui, alė pas mus yra cik vienas paaiškinimas – ba gegužis Marijos mėnasis. Prasdeda gegužinės pamaldos, ražancų kalbėjimas, žodzu, tep vadzinamas mojus. Bobukės pasakojį, kad visas dėmesys tenka Marijai, negalima tuom čėsu žanycis, ba pora bus nelaimynga. Imkit jūs man pasakykit, iš kur ca tokias kas acirado? Jau no kokio čėso ieškau atsakymo literatūroj. Visur visko kito prirašyta, alė apė tai, kad gegužis Marijos mėnasis ir užtai negalima kelc vesailių, tai niekur neparašyta. Ar ca pas mus cik tep buvo šnekėta ir inšnekėta, ar kap ca yr? Mažum jūs daugiau žinot? Pasdalykit savo žiniom.
Seniau buvo nepriimcina žanycis gegužin, ba žmonės neturėjo už kų iškelc dzidelio balio. Pavasarin povalio baigdavosi visas anų metų derlius, o po kita pylna laukuose darbų buvo. Ne galvoj vėsailios, kap no ryto iki vakaro raikėj arkluku laukus apdzyrbc. O ir pilvi ne tep sotu, kap rudenį – nei obuoluko nenusiskynsi, nei žyrnių darži neprisilukščysi. Dartės jokio skyrtumo, kadu pora sumisna žanycis. Tep ar tep valgio pylnos krautuvės, paciem neraikia kiaulės skersc ir ruošč valgių visų savaitį, kad an šaštadienio možnėt papjauscyc slėgtos mėsos ar padzūvusio lašinuko. O kas dėl darbų laukuose, tai šitais čėsais gaspadorai išvien turi krūvas darbų ir nesvarbu, ar tai žiema, ar vasara. Jau kas kap nori, tep daro. Dažniausia vėsailias jaunimas kelia vasarų, ba šilta, gražu, viskas žaliuoja, neraikia kailiniais rankcis (nor neacimenu, kadu buvo tokia žiema, kad būt galima kailinius isitraukc…). Vėsailios, tai ne cik gražus dalykas, alė ir baisiai įdomus. Kap kas sako, kad jos visos tokios pacos. Neteisybė. Jos keicasi. Ne kasmet, alė kas pora metų galima pamacys skyrtumus. O ciej skyrtumai svarbūs mūs kultūroj. Sako, kad dartės naujoviškos vėsailios, nėra jokių paprocų, išlaikytų lietuviškų tradicijų. Nu ca irgi neteisybė. Tegu bus, kad jos ne tokios, kokios buvo seniau, alė da mūs krašti neblogai išlaikyci kap katriej tradicijų elementai. Buvot kadu Lietuvoj an vėsailios? Tynaj, žinokit, labai vakarietiškos vestuvės. Cik nesupraskit many blogai. Aš jų nepeikiu. Jos savotiškos, cikrai gražos, sakytau, labai romantiškos, alė tradiciškumu nekvepia. Tep kad nėra ko canajus narakavoc. Neraikia pūscis kap žvyrbliu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Kadu Punsko parapijoj vyko vesailios galima sužinoc iš tynajus rašytų vedybinių aktų. Tarkim 1832 m. surašyta 135 tokių dokumentų (saus. – 14, vasar. – 16, kov. – 4, geg. – 10, birž. – 7, liep. – 4, rugp. 2, rugs. – 1, spal. – 3, lapkr. – 74). Dažniausiai tuokėsi antradieniais – 92, pirm. – 19, sekm. – 19, treč. – 4, ketvirt. – 1. Lapkričio 27 d. susituokė net 31 pora. Tuomet aktai rašyta 13 val. – 5. 14 v. – 5, 15 v.- 7, 16 v.- 6, 17 v. – 8. 1912 m. vedybos vyko trečiadieniais (apie 45 %) ir retkarčiais antradieniais .