2012 04 21 dieną 19 val. Seinų lietuvių namų koncertų salė buvo pilna žmonių. Kas nenorėjo ramstyti sienų parteryje (čia kėdės buvo užsėstos), užėmė vietas balkone. Publikos daugumą sudarė jaunimas, gal todėl, kad svarbiausi atlikėjai – LN šokėjai saviveiklininkai – buvo licėjaus ir studentų amžiaus. Žiūrovus pasitiko prie įeigos stovuose iškelti dvikalbiai skelbimai, kviečiantys: Ateik į pasimatymą. Taip buvo pavadintas „Error” šokėjų grupės jubiliejinis dešimtmečiui skirtas ataskaitinis koncertas.
Publika išgyveno gražią pasaką. Važiuodami namo į Vilnių prie tako ties Seina ir mes aptikome nukritusią Vakarę žvaigždę. Kai bandėme prie jos prisiliesti, subiro ji į daugybę deimančiukų, ir tie ėmė kiekvienas savais spinduliais žėrėti. Ryški šviesa tvieskė į akis, bet niekaip nebuvo galima tų spindulių rankomis sugriebti. Jie kriko, vis bėgo ir bėgo, bet, tarytum erzindami, vėl ir vėl sugrįždavo. Šviesa užvaldė visą erdvę, ir išsisklaidė tamsa. Rodėsi, kažkur keistose šakose pakibusios ėmė lakštingalos suokti. Prie jų prisijungė ir volungės, ir tokie jų orkestrai bėrė savo garsus lyg smulkius akmenėlius, kurie vis krito į tylenės upės srovę. Sukluso visi, kas tą vakarą buvo į gatves išėję. Šitokia buvo pirma pavasario apraiška.
„Error“ – kas tai, klaida? Tai veikiau ieškojimai. Ir surasta čia daug ką. Koncertas pilnas gražiausių išmonių. Paimkime scenovaizdį: dekoracijos, rūbai – jau jie nėra vien objektai, nes patys dažnai tampa žaidimų su šokėjais subjektais. Jie pilnaverčiai veiksmo dalyviai – savarankiški veikėjai. Scenos apšvieta ir skraidymas miglose. Erdvės karpymas minties figūromis. Prismaigstyta įręžtų kūnų erčia. Į dangų šaudančios rankų strėlės. Susirangiusios fėjų figūros vaikinų glėbyje ar ant kelių, ant pečių nešiojamos laumės, barstančios burtus. Nėra beprasmio blaškymosi po sceną, yra tik judesio linijomis kuriamos nuotaikos ir minties kryptinė slinktis. Yra gražus jaunų žmonių akių koketavimas – užkabinėjimas, erzinimas, žaidimas, žvilgsnis iš gelmės ir akys, neriančios partnerio sužibusių dangų gilyn. Gražus porų mainikavimas – priverstinis, nes šokėjų nėra, kiek jų norėtųsi. O vis dėlto sudūrimuose nėra jokių randų nei žaizdų siūlėse. Yra daug darnos – judesio grakštumo, žingsnio harmonijos, sklandaus sutapimo su muzika. Ritmas ir muzikoje, ir šokyje, tik vienur girdimas, kitur regimas.
Turinčiam organizacinės praktikos žavu ir tai, kad renginyje matėsi gražaus susiklausymo tarp LN meno grupių ir jų vadovų – kaimo kapelos “Šalcinis” ir vokalinės instrumentinės moterų grupės. Žavi smuikininkė – Violeta Černelytė – balsinga, gerai įvaldžiusi smuiką ir gebanti išgauti jo subtilybes. Nieks nerodė savo interesų, visi gyveno viena idėja – šokėjų grupės jubiliejumi. Pagarba iš Lazdijų atvykstantiems kapelos vadovui Vytautui ir vokalinės grupės vadovui Juozui Pileckui, sudarantiems sąlygas Seinų krašto individualybėms profesionaliai augti. Pagarba visų koncerte dalyvavusių artistų darniam susiklausymui. Šitaip padedama mūsų jaunimui augti ir kilti į žmones.
Netrūko čia atliekamo darbo tikslumo. Kojų žingsnis išima muziką ir neiškrypsta iš grakštumo bei prasmės linijos, rankų braižas kelia žiūrovų akis skrydžiui. Visų judesio brėžiamos linijos suderintos, o temperamentas – šėlsmo. Nėra nieko atliekamo bet kaip. Visa tai labai dera prie išmankštintų grakščių merginų figūrų, prie jų skaistumo, ką atsveria vyrų skruostais ruogiančio prakaito druska.
Žiūrint į siaučiančią jaunystę ir pačiam kyla pagunda sugrįžti į anas dienas, jeigu būtų leista atsukti laiko mašiną keliasdešimt metų. Ir žmogus susigriebi, kad tai didižioji nuodėmė taip galvoti, nes kas tąsyk nutiktų šią su vėjais lenktyniaujančią jaunystę? Todėl verta siekti protingesnės išvados: Jaunystė yra didžiausia žmogui duota dovana. Nesuderkime jos.
Linkėjimai Žanetai Pajaujytei, surinkusiai iš gamtos daugybę talentų ir žinančiai, ką su jais daryti. Koncerte ji kreipė žiūrovų dėmesį savo šoklumu, teatriškumu bei dainavimu. Ji ištikimai kelerius metus rašinėdavo pirmai savo vadovei Daliai laiškus. O šių dienų techninės galimybės leidžia per internetą pažvelgti į čia vykusį koncertą. Ankstesnioji vadovė Dalia labai džiaugiasi, kad jos pradėti brandinti vaikai išaugo į tokį gražų jaunimą ir tiek subrendo profesionaliai. Žavisi ir naujos meno vadovės choreografės Alinos kūrybinėmis išgalėmis ir jos surengtu koncertu.
Geriausi linkėjimai Daliai Grigutytei ir Violetai Andzelytei – mano mieliausioms auklėtinėms, kurios, be kitų darbų, ir čia ieško bei suranda gražią gyvenimo prasmę. Linkėjimai visai šokėjų grupei (gaila, negaliu visų vardais pristatyti) ir šauniai vadovei Alinai Dzimidai.
Kai prieš kelerius metus vadovė Alina ėmėsi kūrybinio darbo ir susidūrė su savo gal nedrąsa, gal kuklumu, tik dar labiau tenka džiaugtis, kad pagaliau tą savo ydą, jei ne dorybę, perlaužė ir moko savo bręstančią grupę kilti žmogiškumo koptais ir kalbėti Viešpačiui tyriausią, nes kūrybinę, maldą. Šitaip brandina ji jaunesnius už save ir pati tvirtėja savo galiomis. Sėkmės visai jaunimo trupei. O mes palaikykime jų gražią iniciatyvą. Seinų LN kapela ir vokalinė instrumentinė moterų grupė tai jau daro.
Algis Uzdila, punskas.pl