Rugpjūčio 9 d. Seinų vaidintojai dalyvavo VII mėgėjų teatrų šventėje „Dobilėlis penkialapis“ Žemaitkiemyje, kur parodė spektaklį pagal Juozo Tumo-Vaižganto dramą „Namai pragarai“. Apie spektaklį ir šventę papasakojo Genutė Pakutkienė.
Repetavome nuo žiemos, kuomet iš kelių pjesių, gautų iš Mažvydo bibliotekos Vilniuje (ačiū Jolantai Dapkevičiūtei), pasirinkome Vaižganto. Gražus turinys, lietuvybės puoselėjimo tema, pamokantys tėvo žodžiai, pvz., kad Taučių giminė visada gerbė savo gimtąją kalbą, savo žemę, papročius, niekad nepamynė dorybės. Taučių gimta žemė buvo perduodama iš rankų į rankas vis kitos kartos paveldėtojui, todėl pavardė Taučius niekad neišnyko.
Veikalo kalba sunki mūsų krašto žmogui ir išmokti, ir klausytis, daug ko galima nesuprasti, todėl teko prisėdus visą kūrinį savaip perdaryti ir patrumpinti. Kai jau visiems dalyviams patiko vaidmenys, ėmėmės darbo.
Tėvus Taučius vaidina Teresė Petruškevičienė ir Algirdas Pakutka (kelis mėnesius tėvas buvo Sigitas Kasperavičius), Taučių dukras Rožę – Genutė Sikorskaitė, Vytautę – Danguolė Kuosaitė, augintinę Barbutę – Danutė Gausaitė, sūnų Gabrielių – kunigas Petras Gucevičius, dėdienę – Teresė Matviejčikienė, „advokatą“ Kaliošą – Eugenijus Kaminskas.
Lietuviškoje Taučių šeimoje tėvas su motina išaugino dvi dukras Rožę ir Vytautę bei augintinę Barbutę ir sūnų Gabrielių, kuris „eina visai ne Taučių giminės takais, siekia lengvos miesto duonos“. Gabrys nenori likt kaime, nenori vilkėt lino ir miluko drabužių (skundžiasi, kad jam tarpkojį graužia). Jam „advokatas“ Kaliošas pripasakojęs, kad „mieste tai visi pinigai, ten gatvių šlavėjos daugiau uždirba kaip tu čia mėšlavežį“. Dėdienė tuoj jam perša turtingą bajoraitę, „kuri aukštesnės giminės ir lenkiškai moka“.
Pirmuosius grožinės literatūros kūrinius Juozas Tumas pasirašydavo slapyvardžiais Juozapas iš Popšutės, Vaižgantas, Taučius. Gražią lietuvišką pavardę Taučius aptikau netyčia, skaitydama spaudą. 1999 m. gegužės 1 d. per Laisvosios Europos radiją Vidmantas Valiušaitis pranešė: „Amžinybėn iškeliavo žmogus, kurio vardas neatsiejamas nuo pokario lietuvių rezistencijos istorijos. Vincas Bazilevičius, slapyvardžiu Taučius, buvo paskutinysis gyvas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo narys, kartu su Vincu Selioku, Antanu Miškiniu, Antanu Kučingiu ir kitais visuomenei žinomais vardais atstovavęs akademinio išsilavinimo ir kultūrinio visuomeninio autoriteto socialiniam sluoksniui pokario lietuvių rezistencijoje. Žuvus partizanų vadui Baltūsiui-Žvejui, kurį laiką V. Bazilevičiui teko eiti BDPS prezidiumo pirmininko pareigas.“
Žemaitkiemyje įvykusi VII mėgėjų teatrų šventė buvo skirta Teatro metams paminėti. Vaidinome patys (pasirodėme treti), bet ir apžiūrėjome kitų spektaklius. Žemaitkiemio laisvalaikio salės mėgėjų teatras “Seklyčia” parodė J. Baranausko komediją JURGIO PIRŠLYBOS (rež. Dalia Uzdilienė), Kalvarijos kultūros centro mėgėjų teatras „Titnagas” – S. Ylos komediją NENORIU JURGIO (rež. Krasnickas), Liudvinavo miestelio bendruomenė suvaidino spektaklį MEDINIAI STEBUKLAI pagal K. Borutos romaną (rež. V. Gvazdaitienė), Šakių r. Paluobių kaimo teatras – komediją KUNIGO NAUDĄ VELNIAI GAUDO pagal Žemaitę (rež. Mindaugas Kriaučiūnas). Petraukų metu visus linksmino humoro grupės “Dzyvų dzyvai” trys dalyvės.
Žemaitkiemio laisvalaikio salės kiemelio scenoje vaidino net penki kolektyvai, bet nenusibodo. Daugumos spektaklių tema – nevykusios piršlybos ar vedybos. Kiekviena grupė stengėsi savaip išreikšti veiksmą. Anot organizatorės Dalios Uzdilienės, pasveikinusios kolektyvus bei žiūrovus, “visi stengiasi ir gražu, kad žmonės, nudirbę savus darbus, buriasi, repetuoja ir vaidina. Ne tiek svarbus lygis, kiek ryžtas, pasiaukojimas, noras dalyvauti, veikti”. Žiūrovams ir dalyviams balsuojant geriausiu išrinktas Kalvarijos teatro spektaklis. O mums, seiniškiams, labiausiai patiko Liudvinavo “Mediniai stebuklai”. Savaime krito ašaros stebint gražų, ilgais plaukais aktorių – stalių, dariusį kraitines skrynias, praradusį mergelę, kurią tėvai ne jos valia sutuokė su turtingu ūkininku. Jo gyvenimas vaizduojamas nuo vaikystės, kuomet lieka našlaitis su seneliu. Išmokęs staliaus amato pelno žmonių pagarbą, bet nusivilia merginos praradimu ir pakliūva karčiamon, kurios savininkas Žydelis (puikus 80-metis aktorius) rodo jam tiesos kelią: “Turi dvi rankas, ko daugiau bereik? Mesk gerti ir dirbk”. Bet jis klimpsta toliau, kol pasivaidena senelis ir mergelė, rodanti saitus su kitu. Velniai jau pragaran jį tempia, tik pagaliau kaimo žmonės prašo iškalti savo kaimo kryžiastulpį. Tai jam puikiai pavyksta, žmones džiugina meniškumas ir stebuklai, iš dirbinio sklindantys. Bet jo tai nedžiugina, eina per kaimą susenęs su maišeliu ant pečių, pasiramsčiuodamas lazdele.
Labai dėkoju mūsų teatro dalyviams: Teresei Petruškevičienei, Teresei Matviejčikienei, Genutei Sikorskaitei, Danguolei Kuosaitei, Danutei Gausaitei, kunigui Petrui Gucevičiui, kaimyninio teatro veikėjui Eugenijui Kaminskui, savo vyrui Algirdui Pakutkai.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl