Įžanga
Kiekvienas priklausome nuo savęs ir vienas nuo kito. Todėl gyvenimas tai didžiausias ir pats sunkiausias menas, kurio niekad neišmoksiu. Jaučiu, kad laikas, kaip ir erdvė, visuomet vienas ir visas, o aš gyvenau kiekvienam prieš mane gyvenusiam ir gyvensiu kiekvienam po manęs ateinančiam. Gyvenu iš to, ką gavau, ir iš to, ką duodu. O duodama mėgstu išbandyti, eksperimentuoti, kad buvimo akimirka čia ir dabar būtų svarbi ir prasminga. Pasirodo, ne taip jau lengva išlikti savimi. Sunku atsispirti veiksmams, kurie vyksta aplinkui. Sudėtinga įveikti aplinką, kuri nori suvienodinti, asimiliuoti… Tai vyksta ne nuo šiandien ir ne tik pas mus. Pirmoje Mesopotamijos civilizacijoje tie, kurie skyrėsi nuo visuomenės, buvo žudomi, kepami ir pačių žmonių suvalgomi. Ši žiauri tradicija sukaustė žmones, siaurino jų pažiūras, neleido atsiskleisti. Žmogui, kuris stipriai veikiamas aplinkos, beveik neįmanoma išlikti savimi, o tuo pačiu ir duoti iš savęs pačius tauriausius lobius.
Per prabėgusius šimtmečius mūsų istoriją ir kultūrą giliai palietė krikščionybė. Ji stiprino mūsų sąsajas su Kristumi, nemažai įnešė į Bažnyčios lobyną, tuo pačiu veikė ir patirties raidą. Dar kartą žvilgčioju į praeitį, kad ką nors naujo suprasčiau, patirčiau. Šįkart gilindamasi į Broniaus Kviklio darbą „Lietuvos bažnyčios: Vilkaviškio vyskupija“ bandau pažinti Seinų vyskupiją valdžiusius vyskupus. Sakoma, kad vyskupai tai tarpininkai tarp žmogaus ir Dievo. Mano manymu, norėtųsi, kad jie savo gyvenimu liudytų krikščioniškojo gyvenimo grožį. Tačiau vyskupija tai ne „išrinktoji žemė“. Tai Romos katalikų bažnyčios administracinis vienetas, o administracija – tai biurokratinis aparatas, vykdantis suformuluotus uždavinius, programas. Valdymas – tai galios naudojimas, siekimas norima linkme pakreipti ar kontroliuoti žmonių veiklą. Ir nors religija atsiranda kaip savotiškas istorinis reiškinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti, ji greit gali apsikaustyti dogmine sistema ir klastoti etines normas. Su tokiomis mintimis pradedu savo pažintį su buvusia Seinų vyskupija.
Vyskupijos įkūrimas ir pirmieji trys vyskupai: vysk. Jonas Klemensas Golaševskis, vysk. Ignotas Čiževskis ir vysk. Mikalojus Manugevičius
1814 –1815 m. Vienos kongreso metu vėl buvo pertvarkytos Europos sienos, įkurta autonominė Lenkijos karalystė priskirta Rusijai. Lietuviškos Sūduvos žemės paliktos šios valstybės ribose. Esant tokiai padėčiai reikėjo pertvarkyti ir bažnytinę administraciją. Popiežius Pijus VII 1818 VI 30 d. vietoj Vygrių vyskupijos įsteigė Seinų arba Augustavo vyskupiją. Jos ribas nulėmė politiniai Rusijos motyvai. Kadangi Seinų vyskupija buvo Lenkijos karalystės dalis, ji priklausė Varšuvos arkivyskupijai. Vyskupo būstinė buvo perkelta iš Vygrių į Seinus, o Seinų parapinė bažnyčia paversta vyskupijos katedra. Vyskupas po konsekracijos gaudavo karalystės senatoriaus vietą. (Taip buvo iki 1830 m.)
Seinų vyskupija buvo tautiškai mišri. Čia gyveno lietuviai, lenkai ir gudai. Seinų vyskupai, būdami Lenkijos karalystės senatoriai, dažniausiai gyvendavo Varšuvoje. Vyskupiją valdė paskirti oficiolai. 1826 m. vyskupui išlaikyti buvo paskirti vienuolynų turtai.
Seinų vyskupai dažniausiai buvo lenkų tautybės, tačiau būdavo objektyvūs, paprastai pripažindavo gyventojų kalbines teises. Nepaisant to, dvikalbėse parapijose dažnai kildavo ginčų. Aiškiai priešlietuvišku nusistatymu išsiskyrė tik vysk. Povilas Strašinskis.
Pirmasis Seinų vyskupijos vyskupas buvo paskutinis panaikintos Vygrių vyskupijos – Jonas Klemensas Golaševskis. Kartu jis buvo Prienų ir Gražiškių klebonas. Lietuva savo vyskupo nebuvo mačiusi. Jis nepasižymėjo ypatingais darbais. Jo reikalus tvarkė P. Marciejevskis. Apie vyskupą J. K. Golaševskį rašiau plačiau straipsnyje apie Vygrius.
Antrasis Seinų vyskupas buvo Ignotas Čiževskis. Jo gyvenimas mažai žinomas. Kilęs iš Kališo bajorų. Būdamas jaunas vaikinas, įstojo į jėzuitų vienuolyną, o vėliau mokėsi Krokuvos universitete. Įšventintas kunigu, dirbo Vloclaveko vyskupo oficiolo sekretoriumi. 1818 m. Varšuvos kapitulos prelatas. Mirus vyskupui Golaševskiui, 1820 m. paskirtas Seinų vyskupijos administratoriumi. Vyskupo Čiževskio dėka Seinai, o ne Suvalkai tapo vyskupijos centru. Šis vyskupas vyskupiją valdė daugiau nei 3 metus. Nors gyveno Varšuvoje, gerai žinojo vietines problemas. Vizituodamas Garliavos parapiją nušalo kojas, susirgo ir mirė. Palaidotas Varšuvoje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje.
Po I. Čiževskio Seinų vyskupu tapo Polikarpas Augustinas Marciejevskis. Tai įdomi asmenybė. Jis faktiškai valdė vyskupiją ir gyveno Seinuose. Apie jo darbus yra išlikę daug medžiagos.
P. A. Marciejevskis gimė 1761 I 23 d. Kretingos žydų miestelėnų šeimoje. Jo tėvai buvo Eizikai, su visa gimine priėmę katalikų tikėjimą. P. A. Marciejevskis, baigęs Vilniaus universitetą, įstojo į dominikonų vienuolyną Virbalyje. 1784 m. įšventintas kunigu. Dėstė literatūrą Žebeliuose ir Merkinėje. Paskui buvo dominikonų vyresnysis ir mokyklos vedėjas. 1788 m. išstojo iš vienuolyno ir tapo kunigu. Vyskupas Karpavičius (garsusis pamokslininkas) pasikvietęs jį į Vygrius savo sekretorium. Tuo metu vyskupo Karpavičiaus nervai buvo labai sutrikę, tad sunku buvę su juo išlaikyti. Marciejevskis nuo jo pabėgo ir apsigyveno Čyčkuose. 1803 m. paskirtas Rudaminos klebonu. Vėliau klebonavo Seinų, Prienų, Liškiavos parapijose. Marciejevskis įvairiais būdais stengėsi pakelti kunigų lygį. 1818 m. jis buvo nominuotas vyskupu. Tapęs vyskupu, P. A. Marciejevskis apsigyveno Rudaminoje. Jis įsakė visiems savo diecezijos kunigams kasmet atlikti rekolekcijas, rinktis į dekanijos kongregaciją. Klebonai turėjo ruošti metinius raportus, pranešti, kiek žmonių eina velykinės išpažinties, rūpintis vargšais, įrengti jiems špitoles, steigti parapines mokyklas, parūpinti mokymui knygų. Barė tuos kunigus, kurie mišias atlaikydavo trumpiau kaip per penkiolika minučių, kad taip elgdamiesi nėra dievobaimingi.
Didelis vysk. Marciejevskio nuopelnas, kad rūpinosi jaunų kunigų paruošimu. Rudaminoje jis įsteigė „mažąją seminariją“, į kurią priimdavo valstiečius ir paruošdavo tikrajai seminarijai Tikocine.
Vyskupas Marciejevskis buvo vienas iš nedaugelio Vygrių-Seinų vyskupų, mokėjusių lietuviškai ir lietuviams artimų. Jis kreipė dėmesį į lietuvių kalbos vartojimą lietuviškose parapijose ir pats sakydavo pamokslus ne tik lenkų kalba, bet ir lietuvių. Mirė 1827 m. Rudaminoje ir ten palaidotas.
Kitas Seinų vyskupas tai Mikalojus Manugevičius. Jis gimė 1754 m. Kamenece. Jo tėvai buvo armėnų kilmės ir gyveno Podolėje. Mokėsi jėzuitų mokykloje Zločeve, vėliau Zamoscės universitete. Čia gavo daktaro laipsnį. Studijas gilino Romoje, kur 1785 m. įšventintas kunigu. Grįžęs į Lenkiją greit kilo Bažnyčios hierarchijoje. Buvo Gniezno kanauninkas ir Varšuvos prelatas. 1826 m. paskirtas Seinų vyskupu. M. Manugevičius įsteigė pagrindinę seminarijos biblioteką. Jai jis padovanojo savo privačias knygas. Daugiausia knygų į seminariją pateko iš uždarytų vienuolyno bibliotekų. 1829 m. vyskupas M. Manugevičius aplankė daugelį Panemunės parapijų. Kaip senatorius gyveno Varšuvoje. Aštuonerius metus valdęs vyskupiją, Seinuose lankėsi tik tris kartus. Išliko trys jo laiškai, rašyti iš Varšuvos.
Po 1830–31 m. sukilimo, Lenkijai netekus autonomijos, vyskupui jau nebereikėjo būti senatoriumi. Jis galėjo grįžti į Seinus, tačiau M. Manugevičius, įpratęs gyventi dideliame mieste, nebenorėjo čia važiuoti. Ypatingais darbais nepasižymėjo. Mirė 1834 m. Varšuvoje, sulaukęs 80 metų.
(II dalyje – apie vysk. Stanislovą Enriką Choromanskį, vysk. Paulių Strašinskį, administratorių prel. Mikalojų Blockį)
M. Malinauskienė, punskas.pl