Seinuose jaučiuosi labai pakiliai

 LR konsulato Seinuose vadovę, ministrę patarėją Vidą Bagdonavičienę kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

  Sigitas Birgelis: Seinai ne Varšuva, Paryžius ar Roma. Žinia, nedidokas miestelis Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. O vis dėlto Seinų svarba buvo įvertinta, kai beveik prieš du dešimtmečius Lietuva čia įsteigė savo atstovybę. Kas, Jūsų manymu, lėmė, kad Seinuose buvo įkurtas konsulatas?

Vida Bagdonavičienė: Tikėtina, kad daug faktorių lėmė, jog Seinuose buvo įkurta viena iš Lietuvos diplomatinių atstovybių. Nepriklausomybės pradžioje ypatingas dėmesys skirtas kaimyninėms šalims, ypač kur buvo gausūs ir aktyvūs lietuvių telkiniai. Tai Sovetskas (Tilžė), Daugpilis, Seinai, Gardinas. Visuose šiuose miestuose buvo įkurti konsulatai, ne tiktai valstybių sostinėse.

 Kaip jaučiatės Seinuose, kur gyveno, kūrė ir amžinąjį atilsį rado vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, mieste, kuriame mokslo sėmėsi „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas bei daug kitų Lietuvos atgimimo šulų? Ar jaučiate didingos Lietuvos praeities alsavimą?

 Seinuose jaučiuosi labai pakiliai. Jaudina kasdieniai susitikimai su brangiomis vietomis, kurių daugelis aprašytos lietuvių literatūros klasikų darbuose, todėl tarsi iš naujo, kitomis – liudininko – akimis bandau pažvelgti į istorinius pastatus ir vietoves.

 Sunku susidoroti su praeities šmėklomis ir nuoskaudomis – tiek lietuviams, tiek lenkams. Po Seinų aukso amžiaus atėjo nuosmukio ir persekiojimo amžius. Daug kas pasikeitė, kai mieste buvo pastatytas (nors ne be didelių skausmų) Antano Baranausko paminklas, atidaryti Seinų „Lietuvių namai“, Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla. Ar Seinuose nepastebėjote netolerancijos apraiškų? Ar, Jūsų nuomone, čia gyveną žmonės viešose vietose nesivaržo kalbėti lietuviškai? Ne – vienas kitam į ausį, apsidairydami, ar kas negirdi, be baimės akyse, kad gaus antausį ar išgirs keiksmažodį. O visko būdavo. Prieš kelis dešimtmečius Seinuose „puikavosi“ užrašai: „Geras lietuvis, tai negyvas lietuvis“, „Lietuviai į dujų kameras“.

 Pati praeitis nėra nei objektyvi, nei subjektyvi. Manyčiau, kad visi mes tik interpretuojame istoriją, konstruojame savo mitologiją, savo istorinį naratyvą. O šių pasakojimų sankirtos, skirtingi vertinimai, dažniausiai ir būna tos skausmingos kryžkelės…

Kiek teko patirti per trumpą laikotarpį, lietuviai jaučiasi visaverčiais Lenkijos valstybės piliečiais, gražiai puoselėja savo tradicijas, skambiai kalba viešose vietose lietuviškai. Sutinku su gerbiama „Aušros“ redaktore I. Gasperavičiūte, jog prie to labai prisidėjo „Žiburio“ gimnazijos atkūrimas Seinuose, kuris ne tik sujungė istorinius laikotarpius, bet ir įtvirtino tradicijų tęstinumą.

 Ar, Jūsų nuomone, lietuvių kultūrinis ir istorinis paveldas Seinijoje yra tinkamai įamžintas? Kas šioje srityje dar padarytina? Ką planuoja veikti konsulatas?

 Mano nuomone, būtina saugoti ir prižiūrėti tai, kas jau sukurta. Eina jau antras dešimtmetis tiek paminklui vysk. A. Baranauskui, tiek „Lietuvių namų“ kompleksui Seinuose. Visur reikalingas dėmesys ir priežiūra, o gal net ir rimtesni finansai būtiniausiam atnaujinimui. Todėl pirmiausia prieš kuriant naujus sumanymus reikia būti atidiems paveldo sergėtojams. O prie naujų iniciatyvų (jeigu tokių bus iš vietos organizacijų ar įstaigų) stengsimės derintis, pagal poreikį ieškosime pagalbininkų joms įgyvendinti tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

 Ar Lietuvoje deramai pristatoma Seinų garbinga praeitis? Ar apie ją mokoma mokyklose, kalbama žiniasklaidoje, ar žmones tai domina?

Ne tik Seinų, bet viso Palenkės regiono praeitis ir dabartis yra per mažai žinoma gyvenantiems Lietuvoje, net ir per keletą kilometrų nuo valstybinės sienos. Beje, ir Lenkijos turistiniai maršrutai tarsi peršoka pasienio regionus, palikdami baltas žemėlapio teritorijas. Norint sužadinti domėjimąsi krašto istorija, reikėtų daugiau pastangų vietos organizacijų ar asmenų, kurie žino ir išmano istoriją. Jie galėtų parengti pažintinės literatūros. Tam poreikis yra didelis. O mūsų įstaiga bandytų pagelbėti ieškant finansų.

 Lietuvos turizmo agentūrų pasiūloje yra ir Seinija. Siūloma aplankyti Seinų baziliką, fondą „Pogranicze“, užsukti į Vygrius, apžiūrėti Jono Pauliaus II apartamentus, kur jis kelias dienas gyveno, viešėdamas Lenkijoje, paplaukioti laiveliu po Vygrių ežerą. Ar lietuviams mažiau nei kitoms tautoms svarbu puoselėti savo kultūrinį ir istorinį etosą? Ar konsulatas negalėtų kokiais nors būdais populiarinti Seinijos, priminti Lietuvos visuomenei apie čia glūdinčius lietuvių kultūros aruodus?

 Konsulatas pagal savo nuostatus turi gana griežtai apribotas veiklos sritis, todėl būdami Lietuvos diplomatinė atstovybė labiausiai galėtume būti naudingi, skatinant abiejų šalių įstaigų, organizacijų bendradarbiavimą. Tam jau yra suplanuota keletas regioninių renginių kitiems metams.

 Ką manote apie kiekvienais metais vis naujais statiniais pasireiškiančią Berznyko problemą? Neretai Lietuvoje šis klausimas pristatomas kaip „vietos lietuvių skaudulys“. Ar nemanote, kad Berznyke niekinama Lietuva, kurios kariai dėl jos laisvės paguldė galvas? „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“, bet ko vertas tas, kas negina garbės tų, kurie krito dėl laisvės?

Provokacijų Berznyke organizatoriai patys galėtų išsakyti savo užmojus ir siekius, bet naivu būtų manyti, kad jie tiek pastangų deda tik lietuvių bendruomenei Lenkijoje pažeminti.  Ar konsulatas nemano imtis veiksmų šiuo klausimu?

 Manau, kad kažkam Berznykas yra saviraiškos galimybė. Juk visi žinome, jog tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje yra jėgų ir asmenų, suinteresuotų problemų aštrinimu, nuolatiniu įtampos tarpvalstybiniuose santykiuose palaikymu. Tam yra naudojamos įvairios dėmesio atkreipimo formos. Lietuvos institucijos, o kartu ir konsulatas, daug pastangų skiria konstruktyvių santykių tarp abiejų valstybių plėtojimui, kartu išlaikant dėmesį lietuvių tautinės mažumos teisėms – švietimui, kultūros puoselėjimui, paveldui.

 LR konsulatas Seinuose veikia ir tikriausiai dar nemažai nuveiks ekonominio bendradarbiavimo srityje. Turiu omeny bendrus Lenkijos ir Lietuvos pasienio Europos Sąjungos projektus, kurie prisidėtų prie ekonominės krašto plėtros, sukurtų jaunimui naujų darbo vietų. Kokie yra Jūsų planai šiuo klausimu?

 Konsulato darbai, skatinantys verslumą, regionų bendradarbiavimą, labiausiai priklauso nuo konkrečių žmonių konkrečios motyvacijos žiniomis pasinaudoti. Kiekvienas renginys turėtų turėti tęstinumą, tapti tarsi užuomazga veiklos sukūrimui arba išplėtojimui. O tai priklauso nuo pačių renginio dalyvių. Yra daug žmonių, kurie kuria didelius projektus, pritraukia lėšas į šį regioną. Jiems ir naujos kartos atstovams reikia sudaryti palankias sąlygas pažinti kuo daugiau veiklos instrumentų, kurie pagelbėtų gaivinant ir plėtojant įvairias gyvenimo sritis.

 Papasakokite apie save, savo susidomėjimus, šeimą. Ką veikėte prieš atvykdama į Seinus?

 Galiu pasakyti iš dalies rimtai, iš dalies su humoru, kad šeima ir pomėgiai liko namie, Vilniuje. Tad būdama Seinuose visą savo laiką galiu skirti darbui. Iki diplomatinio darbo teko išbandyti įvairių darbų. Dauguma jų buvo susiję su Lietuvos diasporos pažinimu.

Ačiū už pokalbį.

Sigitas Birgelis, punskas.pl