Pasiruošimas vyko kelis mėnesius, bet pats didžiausias įkarštis degė kelias savaites prieš didelę šventę. Jauni protai kovojo vienas prieš kitą, norėdami tą vakarą padaryti kuo įspūdingesnį. Nelengva jiems buvo vienu metu ir mokytis, ir kurti.
Šimtadienis – tai kūryba.
Kiekviena diena darėsi vis trumpesnė. Kad ir kaip jie būtų norėję ilgą naktį sukeisti su diena, žinojo, kad nieko nebus. Reikia leisti sau pailsėti. Juk šie metai jiems ypatingi. Prieš juos pirma tokia didelė mokyklos šventė, kuri perkirps juostą brandos egzaminų kelio link. O už jo – neaprėpiamų galimybių pasaulis.
Jie atsiminė, kaip kasmet sausį žiūrėdavo į zujančius licėjaus ketvirtokus, o vėliau ir į trečiokus. Norėdavo jie to ar ne, jaudulys, kaip kokia bacila, nusėsdavo ant jaunesnių moksleivių krūtinės. Neslėpdavo jie sėjamo jaudulio. Jų akys mirgėjo ypač tada, kai paskutinį kartą žiūrėjo į senos mokyklos pirmo aukšto koridoriuje puošiamas lubas ir sienas. Diena iš dienos aplinka tik gražėjo. Jie sakė, kad tai paskutinių ketvirtokų išleistuvės. Jie net neįtarė, kad kada nors ir vėl mokykla užsipildys ketvirtos licėjaus klasės mokiniais. Jie net neįsivaizdavo, kad tai įvyks po riebaus dešimtmečio.
Šioje mokykloje šimtadienis skyrėsi nuo kitoje gaublio pusėje vykstančių šimtadienių. Tai nebuvo įprastas puošnių suknelių ir elegantiškų kostiumų pasilinksminimas, kuriam talkina mokytojai ir garbingi svečiai. Čia jiems širdis daužėsi nuo minties, kad tai pirma šventė su visos mokyklos darbuotojais ir tėvais.
Akyse jiems sukosi sūrumas. Nelengva kurti iš širdies glūdumos semiamus žodžius, kuriais būtų galima vienu metu išsakyti padėką, meilę, džiaugsmą ir viltį. Rankos prakaitavo nuo didėjančios įtampos, trumpėjančių valandų, didelių darbo užmojų ir dar neišmoktų eilėraščių. Tačiau jie žinojo, kad tas vienintelis gyvenime vakaras vis tiek įvyks; vis tiek mokyklos sporto salė užsipildys pačiais brangiausiais žmonėmis; vis tiek bus išdalinti ilgai saugoti žengiančių į suaugusiųjų gyvenimą šilti rankų paspaudimai.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl