Seniau, po kari, ne visi galėj miestan apsipirkc nuvažuoc ar nuveic, tai kap ko galėj pas skudūrnykus gauc. Pokaru važinėj po kaimus toki biednesni žydukai ir supirkdzinėj arba mainė, o kad nevadzyc jų žydais, tai praminė žmonės nebi gražesniu kreipiniu – skudūrnykais.
Aš kap jaunystėj, tai tankiai in Sainus ėjau pas žydus in krautuvukes. Tai visi sakė, kad Sainų žydeliai bagotesni, turi mūrinių namų, ba pora sykių medziniai sudegė. Kamienicom vadzytos jų vietos, kur gyveno. Turėj talmudį ir mūrinį sinagogų. O kap apsižanijau ir atėjau in Pūnckų, tai dzidelis skyrtumas buvo, ba ca menka sinagoga medzinė, lantukėm apkalta, ir mokykla jų nemaža, alia vis ciek medzinė. Kap Pūncko miestelis degė, tai ir jų nameliai sudegė, ba gi žinia – šaudais, skiedrom dengci, tai graita su vėju pleškėjo namas nuo namo. Visa gatvė Pūncki tai žydų gražūs namukai, išsilaikė atnaujyci iki dabar.
Tai va Šmūtkelis insikinko arklukų ir važinėj po kaimus, pardavinėj silkes, druskų, cukrų ir visokius puodus, turėj ir cvekų, peilių, o žydas supirkinėj, kas jam ciko, arba mainė. Daugiausia an skudurų, nereikalyngų drapanų, tai tep ir praminė žmonės žydelį skudūrnyku. Pasimainiau ir torielkų – lėkštių, ir samcį, šakutių, šaukštų, kuburkucį.
Prieš Kalėdas žmonės skerdė meitėlį, tai užskerdį pešojo šarus prieš svilinimų. Prie grūžto pridėjį išpešoja šarus, suriša pundukais ir parduoda žydeliu, katris supirko ne cik pakulas, kiaulių šarus, alia ir arklių karcus, vuodegas. Nesdavė arkliai kirpc, alia neskaudėjo ty jiem. Va taikėsi, kap pats gaspadorus neapkerpa vuodegos, o nuvažuoja miestan, tai nei neapsižūro, kap ir kadu kitas nuskerpa jo arklio vuodegų ir nusnešis parsiduoda. Nepagausi. Visko taikėsi, ir žulikų kap seniau, tep dabar.
Ne cik ca, alia ir malūni visko buvo. Malūnan, kap suvalgo šaimyna duonų, nelieka myltų, reikėj važuoc sumalc. Tai kap Žagaruosa gyvenom, tai su jaunesnėm sesutėm išarpuojam gražai grūdus, ir teisingai malė, pikliavotų ir pasietkavų buvo. O kap in Pūnckų pyrmų sykį atvežau, tai turėjau nemalonumų, ba atvažau tokias šposinykas Virbyla ir malūnyku gerai, kap jis mokėj šposyc, alia kap atrišo maišų ir pamatiau, koki nešvarūs jo grūdai su pelais, su žolių sėklom, tai už galvos griebiaus. Ir sakau: nesucinku, kad sykiu maltų, bagi mano gražai išarpuoci, fukteliuoci rugiai. O jiej vis ciek spiriasi, kad sykiu pils, ba kapgi malūnas an tuščo suksis. Nenuslaidzinėjo, nor sakiau jiem (kad susarmacyc), kad be tėvo (jam jaunam mirus) teko ne sykį nuvežc malc in Sainus, tai tokių neteisybių nebuvo, kokius atvežai, tokius sumalė ir išdavė teisingai. O tadu ca jiej, lyg būtų kap sustarį: „Pylk, ir jau… sumalsiu sykiu“. „Nu ne, – sakau, – ainu pasiskųsiu milicijai“. Nu tai cik šito išsigando. Ir kap nenuslaidau, tai sumalė ir pasietkavų, ir pikliavotų, tep kap prašau.
O da iš žydelio saldainių blizgancais popierukais, cukerkų pirkom. Aglukį arba aglės šakutį parėdom popierukais ir kokiais blizgucais. Tai kvepia. Mokėjau ir kvietkucus susukc su siūlu iš popiero. Apkabinėjam šakutes. Žibėj an aglukės žvakutės su knatukais, tai insistatė in liktorukų ir su liktorukais insisagė an šakutės. Reikėj žūrėc, kad neužsikurtų šakutė, ba ne vienam usidegė ir nuvėjo su ugniu ne cik kad medelis, alia ir troba. Tai čėsais kas matė cukerkas – duonos brokavo. Jau kap prasgyvenom, tai mokėjau išvyrc saldainių paci, mucinį pasaldzytų valgėm – irgi buvo gardu.
Papasakojo Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė
Užrašė Eugenija Pakutkienė