Palenkės vaivadijoje vyksta diskusija, kuriomis kryptimis iki 2020 metų turėtų rutuliotis šis regionas. Jis turįs specifinių bruožų, kuriais išsiskiria iš daugelio Lenkijos regionų: atsilikęs ekonominiu požiūriu, ribojasi su Lietuva ir Baltarusija, jo gražus, dar mažai sudarkytas gamtovaizdis, per šią teritoriją ES institucijos nubrėžė europinės reikšmės kelius, politikai giriasi tautinių mažumų ir įvairių kultūrų gausa.
Svarstant strategiją diskutuojama, kaip visa tai išnaudoti regiono plėtrai. Pasiklausius diskusijų ir paskaičius įvairius su tuo susijusius dokumentus, kurių jau ne vienas sudarytas, akis rėžia įvairūs prieštaravimai, ypač įdomus požiūris į tautines mažumas, jų vietą ir užduotis vaivadijoje. Bet apie tai parašysiu vėliau.
Verslo forumas
Liepos 3 d. LR konsulato Seinuose iniciatyva „Lietuvių namuose“ ir „Žiburio“ mokykloje vyks Lietuvos ir Lenkijos pasienio regionams skirtas verslo forumas. Į renginį atvyks abiejų šalių ūkio ministrai, savivaldybių vadovai, verslininkai, ekspertai. Šių metų antrojoje pusėje Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Simboliška, kad vienas pirmųjų renginių šiam įvykiui paminėti vyks ne Londone, Maskvoje, Berlyne, bet… Seinuose. Svarbu ir tai, kad tai bus verslo forumas, o ne – kaip pripratome tokiomis progomis matyti – vien iškilmingas koncertas, lietuviško valgio ir gėrimų degustavimas, tautinių drabužių demonstravimas.
Ar jis bus naudingas šiam kraštui, didžiąja dalimi priklausys ir nuo vietos lyderių – savivaldybių vadovų, tarėjų, verslininkų. Ar pavyks aiškiai ir vienareikšmiai išeksponuoti Seinų apskrities bėdas, netrukus pamatysime. Priminsiu, ši apskritis (bent taip nuolat pabrėžiama) įkurta siekiant sudaryti palankias sąlygas lietuvių tautinės mažumos gyvenimui ir kūrybai. Akivaizdu tai, kad geresnės progos pasienio savivaldybių vadovams išsakyti mintis dėl regiono ekonominės-socialinės padėties artimiausiu metu gali ir nebūti. Renginyje juk asmeniškai dalyvaus abiejų šalių ūkio ministrai, juos lydės aukšto rango valstybių pareigūnai.
Forumo metu ketinama ne tik sakyti šventines kalbas ir vardinti abiejų šalių tarpusavio prekybos augimo rodiklius, bet ir analizuoti, kaip tinkamai šiame pasienyje išnaudoti ES lėšas, suplanuotas 2014-2020 metams. Renginio metu dirbs ir vėliau savo išvadas pateiks kelios ekspertų grupės (investicijos, statybos, turizmas, kultūra…).
Seinų apskritis – vienas skurdžiausių regionų Lenkijoje. Tai, be abejo, skaudžiai atsiliepia čia gyvenančiai lietuvių tautinei mažumai. Darbo vietų trūkumas lemia, kad jaunimas emigruoja, trūksta naujų idėjų ir iniciatyvų, lietuvių kalbos vartojimo teritorija mažėja, uždaromos paskutinės lietuviškos mokyklos. O tai priveda prie stagnacijos, vidinių konfliktų.
Palenkės vaivadijos strategija 2014-2020
Neseniai Palenkės vaivadijoje buvo pristatomas ir analizuojamas Palenkės vaivadijos plėtros iki
2020 m. strategijos projektas. Visą šį dokumentą galima rasti vaivadijos tinklalapyje www.wrotapodlasia.pl. Strategija, kaip ir kiti tokio pobūdžio dokumentai, įvardija silpnąsias ir stipriąsias regiono plėtros vietas. Daugelį joje esančių teiginių ir vertinimų nesunkiai rastume bet kurioje kitos Lenkijos vaivadijos strategijoje, todėl net neverta jų aptarinėti. Dokumente kalbama apie būtinumą modernizuoti kelius, mažinti nedarbą, kelti gyventojų socialinį lygį ir išsilavinimą, tausoti gamtinius išteklius… Kas galėtų tam prieštarauti?
Pasižiūrėkime, ar šiam dokumente atsirado užuominos apie tautinių mažumų, kurios gausiai vaivadijoje gyvena, išlikimo klausimą. Pabrėžiu tai todėl, kadangi ilgus metus bandyta Palenkės vaivadiją pristatyti kaip įvairių tautų, kultūrų ir kalbų regioną. Tuo remiantis buvo kuriamas ir vaivadijos logotipas (įvairiaspalvis stumbras).
Strategijos pradžioje vardijami vaivadijos išskirtiniai bruožai: gamtiniai ištekliai, gyvūnijos ir augmenijos ypatumai, jos teritorijoje veikiantys euroregionai. Keli sakiniai skirti ir regiono kultūrinei įvairovei, pabrėžiant, kad čia gyvena įvairios tautinės mažumos, yra išlikę vertingi kultūros objektai ir ypatingai įdomus kulinarijos paveldas. Tai tiek. Keliose strategijos vietose keliais sakiniais vėl užsimenama apie tą kultūros įvairovę. Tačiau konkretesnių teiginių, kas ir kaip rūpinasi tautinių mažumų ir jų sukurto turto apsauga bei kokių priemonių ateityje reikėtų imtis jį saugant, nėra. Tiesa, strategijoje paminėtas „Pogranicze“ fondas, kuris, pagal šio dokumento autorių, savo veikla labiausiai atspindi vaivadijos daugiatautį veidą.
Nors strategijoje pabrėžiama, kad vaivadijos stiprioji pusė – tai tautinė ir kultūrinė įvairovė, kurią reikia saugoti, tačiau, kaip minėjau, nė žodžiu neužsimenama apie priemones, kurių reikėtų imtis tai įvairovei išsaugoti. Taigi strategijoje nekalbama apie būtinumą remti tautinių mažumų švietimą, skatinti kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, kultūros paveldo įamžinimą ar didesnę finansinę paramą kultūros centrų veiklai. Vietoj to teigiama, kad būtina remti ir skatinti „festivalių, konkursų, konferencijų“ rengimą. O tai esminis skirtumas. Toks požiūris akivaizdžiai rodo, kad tautinių mažumų buvimas visų pirma reikalingas turizmo plėtrai, o ne susijęs su siekiu tas kultūras ar tautines mažumas išsaugoti. Galima sakyti, kad tai nieko nauja. Toks požiūris gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Panašiai elgiamasi ir savivaldybių lygmeniu. Seinuose lietuviški ansambliai kviečiami koncertuoti miesto šventėje, tačiau tuo pat metu apmokestinama „Lietuvių namų“, kurie tuos ansamblius globoja, veikla. Savivaldybės atsimena lietuvių folklorą, jų vadovai mielai dalyvauja šventiniuose renginiuose, bet lėšų švietimui ar lietuviškų ansamblių vadovų etatams siūlo paieškoti patiems, geriausiai… Lietuvoje. Lenkijos gyventojų visuotinio surašymo rezultatai, kurie rodo spartų tautinių mažumų mažėjimą, tokios politikos pasekmes akivaizdžiai patvirtina.
Vaivadijos misija ir strateginiai planai
Misija – „tolygi vaivadijos ekonominė plėtra, tam tikslui panaudojant gamtinius išteklius, įvairių kultūrų paveldą ir regiono geografinę padėtį (tiesioginę kaimynystę su kitomis šalimis)“, – rašoma strategijoje.
Strategijoje neužmiršta paminėti, kad Palenkės vaivadijos kaimynystė su Lietuva ir Baltarusija lėmė, jog šioje teritorijoje nužymėti europinės reikšmės komunikacijos koridoriai. Teigiama, kad jeigu ši infrastruktūra pagerės, tai didės vidinė vaivadijos integracija ir padidės galimybės tiesioginėms investicijoms pritraukti.
Tai liudija, kad stokojama platesnio požiūrio į geros kaimynystės ir ryšių intensyvinimo naudą. Kitaip sakant, į Via Baltica kelio modernizavimą žiūrima kaip į priemonę pagerinti vien savo regiono infrastruktūrą, o ne būdą kartu su Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) regionais kurti platesnę ekonominio stabilumo erdvę. Vis dar linksniuojamas noras būti „vartais į Rytus“. Tačiau kokią funkciją tie „vartai“ turėtų atlikti iki 2020 metų – taip ir neaišku.
Taip atsitinka, matyt, ir todėl, kad vaivadijos strategijos kūrėjams labiau rūpi gerinti infrastruktūrą į pietus nuo Balstogės negu į šiaurę. Tai patvirtina ir ambicingi šūkiai Balstogę paversti metropolija, kuri taps mokslo, biznio, administracijos, prekybos ir paslaugų centru. Žinoma, tai susilaukia šiaurės regionų nepasitenkinimo, kadangi Suvalkų ar Augustavo gyventojų gyvenimas ne tiek jau daug pagerės nuo to, ar Balstogė vadinsis metropolija, ar ne, ar geležinkelis Balstogė-Varšuva bus modernizuotas, ar ne. Vis labiau ryškėja nuo pat savivaldybių reformos pradžios „paslėptos“ problemos. Panaikinus Suvalkų vaivadiją ir prijungus šį kraštą prie visiškai skirtingo kalbiniu, mentaliteto, kultūros ir ekonominės plėtros požiūriu Balstogės regiono daug kas teigė, kad tai prives prie dar didesnio Suvalkijos nuskurdinimo, o didesnės investicijos ir ES parama daugiausia pateks į naująjį vaivadijos centrą. Taip ir atsitiko. Suvalkų krašte gyvenančiai lietuvių tautinei mažumai tai reiškė tolesnį nykimą ir nutautėjimą.
Petras Maksimavičius, “Aušra”, 2013/12