2017 m. vasario 5-ąją (sekmadienį) per šv. Mišias, atnašaujamas kun. Petro Gucevičiaus, Seinų ir Žagarių bažnyčiose, kaip ir kitose šventovėse, buvo šventinama duona ir ja dalintasi po pamaldų. Nuo seniai tikėta, kad šv. Agotos dieną pašventinta duonelė turi ypatingą galią, jos gabalėliai gelbsti kilus gaisrui ir saugo nuo ligų. Sakoma, kad šv. Agotos duona ištisus metus saugo namus ir žmones nuo nelaimių. Todėl vežiojamės jos mašinoje, nešiojamės rankinėje ir laikome namuose.
1858 metais išleistuose Motiejaus Valančiaus „Živatuose šventųjų“ (Gyvenimas šventųjų Dievo) rašoma: „Živatas šv. Agotos – mergaitės mūčalnykės gyvenusios šioj pasaulėj po užgimimo Kristaus trečiame amžiuje. Sicilijos saloje (kur dažnai prasiverždavo ugnikalniai) – Palerme svarbiausiam Sicilijos mieste užgimė buvo labai daili mergaitė vardu Agatė, duktė turtingų tėvų katalikų. Tuomet Rymo ciesorius kaipo pagonis išleido įsakymą – kad visi katalikai padarytų apieras dievaičiams, o kas priešinosi buvo nužudytas. Atėjo eilė ir žudydamas kitus nedovanojo ir Agotai.
Ji tarnų prieš išvežama įbėgusi į savo kambarėlį meldėsi: „Oi geriausias Viešpatie, Tu žinai širdį mano ir tikėjimą mano. Numanau dėl ko mane veža į Kataną ir dėl to meldžiu, suteik man tiek jėgų ir tvirtybės, idant silpnomis sylomis moteriškos pergalėčiau ir užgėdinčiau nedorą stabmeldį…“ Taip per maldą pasistiprinusi sėdo vežiman ir važiavo į Kataną. Nieks jos nelydėjo ir neverkė, visi slapstėsi, jos globėju paliko vienas Dievas.
Ji buvo perduota pagonei Afrodizijai, kuri turėjo su savomis dukterimis atvesti Agotą pagonybėn. Kuo skaniausiai vaišino, rengė, kvietė linksmintis, bet ji nelinko, tada pats Kvincijus klausė kodėl esi kilmingos giminės o rengiesi paprastai – ko vaikštai apdriskusi it kokia vergė.
Šv. Agota atsakiusi – jūs esate stabmeldžiais vergais velnio ir tarnais stovylų arba balvonų.
Klausė Kvincianas – dėl ko baidais dievaičiais ciesoriaus?
Ji atsakiusi – dėl to, jogei nėra dievaičiais, bet velniais, o jūs patys sau juos padirbat iš medžio, iš vario.
Paliepė su geležies replėm draskykit jos krūtis. Ji sumušta sužalota su nutraukta krūtimi kentėdama – sakiusi – „o tu bedievi argi nesigėdi moterei nutraukti nupjauti tai ką kūdikystėj pats žindai“.
Buvo kankinama požemiuose šaltuose, ji pati stebuklingai išgydavo. Kai liepta ją sudeginti gyvą ant užkurto laužo, Etnos vulkanas degąs anksčiau ugnimi, šį kartą ėmė virpėti drebėti ir užbėrė degantį laužą akmenimis ir grėsė visam miesteliui užbėrimą, bet liovėsi kai Agota nuimta nuo laužo. Ji vėl įmesta į požemius šaukėsi Dievo, o Dievas per užtarimą pagailėjo mūčalnykės ir nutildė tuojau ugnį ir akmenis taip užlaikė miestą nuo prapulties. Ji prašiusi atsiųsti jai mirtį ir buvo išklausyta. Ir vėliau kai ugnikalnis ugnimi spjaudė, žmonės šaukėsi šv. Agotos užtarimo pas Dievą.“
Šv. Agota kankinė nužudyta apie 250 metus. Bažnyčios minima vasario 5 d. Laikoma gelbėtoja nuo gaisrų ir žemės drebėjimo. Jos gyvenimą aprašė hagiografai Simonas Metafrastas ir kiti, gyvenantys Palerme, svarbiausiame Sicilijos mieste.
Antanas Šeštokas iš Avižienių sakė, kad šv. Agotos medinės statulėlės yra Babrų kaime, Papalazdijuose ir Seirijuose. Pastaroji seniau stovėjo ant Pieskos kalno, paskui perkelta ant Seirijų bažnyčios bokšto, dar vėliau nukelta restauruoti ir pastatyta Seirijų miestelyje netoli bažnyčios.
Antanas pasakojo: „Kai vaikas buvau, tai pamenu, kad apie 1960 metus degė Kučiūnų miestelis, tik pyškėjo, lakstė žiežirbos ir trobelė viena po kitos tuoj ir degė, visa eilė namukų. Tada tai šnekėta, kad kokia moterėlė išnešus metė pašventintos Agotos duonelės ir gaisras, ugnis aprimo.
Vagis palieka bent sienas, o ugnis viską nusineša. 1975 m. vasarą kai trenkė perkūnas, tai degė du klojimai. Jau šienai buvo suvežti. Viskas nuo apačios prasidėjo, į viršų liepsna šovė ir apėmė mūs kluoną, o paskui ir tetos užsidegė. Tai močiutė radus troboj šventintos Agotos duonukės metė ten, kur senas, storas ąžuolas augo, ir ugnis aprimo. Paskui žiūrėjom, tai to medžio tik apsvilusios šakos, ir jis augo toliau.
Šv. Agotos statulėlė Kapčiamiestyje buvo, bet iki šių laikų neišliko. Iš rašytinių šaltinių žinau, kad šv. Agotos statulėlę Seinuose, Berznyke ir Kapčiamiestyje pastatė vienuoliai dominikonai iš Seinų XVII a., kai dažnai kildavo gaisrai.
Klausiau Kapčiamiestyje gyvenančiųjų apie šv. Agotos statulėlę, bet niekas neprisimena.“
Antano žmona Staselė Šeštokienė pridūrė: „Iš senų žmonių girdėjau, kad kai vasarą griaudžia, reikia slėptis po lazdynu, tai saugu, o prie namų reikia sodinti kadagį, tai aplenks žaibai ir perkūnas, nekils gaisras. Tik visi bėdoja, kad sunku prigydyti ėglį. O kaip sodint jį, kad augtų? Kaip miške iškasei su velėna, taip ir parnešęs namo sodink. Jei šiaurėje augo, taip ir taikyk, tada augs.
O Didįjį Velykų šeštadienį kai parsineši šventinto vandens, reikia juo namų išorėj kertes pašlakstyt, tai saugo nuo nelaimių.“
Kastulė Marazaitė-Subačienė sakė, kad Seinuose seniau vis ir pamaldos vykdavo atidarius šv. Agotos koplytėlės duris (yra altorius) bei su procesija ėjo žmonės iš bažnyčios.
ep, punskas.pl