Gruodžio 30 d. visose krikščionių katalikų bažnyčiose minima Šventosios Šeimos šventė.
Pirmą kartą ji buvo minima Kanadoje 1684 m. lapkričio 4 d. Toks sumanymas kilo vyskupui Francois Montmorency-Laval ir jį palaikė popiežius Aleksandras VII. 1890 metais į Bažnyčios liturgiją kard. Bauso prašymu Šventosios Nazareto Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimos minėjimą pastoviai įvedė popiežius Leonas XIII, paskelbdamas dekretą, pripažįstantį Šventosios Šeimos garbinimo kultą. Tas pats popiežius savo autorystės raštuose (Neminem fugit bei Cum nuper) skatino tikinčiuosius sekti Šventosios Nazareto šeimos pavyzdžiu, pažinti jos gyvenimą, tikslus ir stengtis pritaikyti visa tai savo laikams: „Jėzus – teisybės Saulė, augo Švč. Motinos ir šv. Juozapo globoje iki laiko, kuomet Jis pats nušvietė tautas. Be abejo, toje Šeimoje spindėjo abipusė meilė, tradicijų ir šventumo puoselėjimas – žodžiu: visa tai, kas šeimą gali praturtinti ir papuošti, duoti pavyzdį mūsų laikams“.
1921 m. popiežius Benediktas XV oficialiai išplėtė Šventosios Nazareto Šeimos šventę po visą krikščionių Bažnyčią – po visus dekanatus ir tautas.
Ypatingai šiais laikais aktualu teisingai suprasti tikrosios šeimos prasmę ir stengtis jos siekti. Popiežius Jonas Paulius II Laiške Šeimoms “Gratissimam Sane” tikina, kad Šventoji Nazareto Šeima yra pavyzdys kiekvienai žemiškajai šeimai, padedantis suprasti savo reikšmę visuomenėje ir Bažnyčioje, įsiklausant į Dievo žodį, maldą ir broliškuosius santykius.
Ar iš tikrųjų šiais laikais įmanoma vadovautis Šventosios Šeimos gyvenimu, imti iš jo pavyzdį? Juk dabartinio pasaulio žmonės skuba užsidirbti kuo daugiau pinigų, siekia valdžios, karjeros, populiarumo. Dažnai išgirstame nuomonių, kad šeima trukdo visa tai pasiekti, neva “žlugdo” jaunų žmonių gyvenimus, “pririša” prie kasdienybės…
Nedera taip galvoti ir būti savanaudiškais egoistais. Gyvename ne vien sau, bet visų pirma – kitiems. Išminties ir stiprybės galime semtis būtent iš Šventosios Šeimos, kuri pasižymėjo pasitikėjimu, meile, tarpusavio pagarba, ypatingu tikėjimu. Juk Nazareto Šeima nesukrovė materialinio turto, negyveno pasiturinčiai, o vis dėlto dalijosi su kitais kuo galėdama, rėmė kitus kuo įstengdama. Ir vien dėl to apie ją kalbama jau tūkstantmečius.
Jonas Paulius II yra tas popiežius, kuris savo raštuose ypatingai akcentuodavo santuokos ir šeimos svarbą visuomenei, Bažnyčiai. Jis dažnai pateikdavo Šventosios Nazareto Šeimos pavyzdį. Šeimos temai skyrė platų veikalą “Familiaris consortio”, kuriame dėsto apie krikščioniškosios šeimos uždavinius šiuolaikiniame pasaulyje. Šv. Tėvas pabrėžia, kad teisingas, krikščioniškas, kupinas meilės ir pagarbos vaikų auklėjimas šeimoje yra vienodai svarbus, kaip ir pats jų gimdymas. Todėl šeima yra pirmoji ir svarbiausia aplinka, kuri formuoja pilnavertį žmogų. Nuo to, kokiu būdu šeima gyvena, kokia joje tvyro atmosfera, priklauso kiekvieno vaiko, jauno žmogaus ateitis – ar jis sugebės suprasti, gerbti kitus, ar bus tolerantiškas. Deja, šiuolaikinei šeimai gresia pavojai: didėjantis skyrybų skaičius, gyvenimas be santuokos, atsiskyrimas nuo šeimos siekiant materialinės gerovės, politiniai, visuomeniniai ir ekonominiai sumetimai. Jaunąją kartą veikia mados, kurias efektyviai perša viešoji žiniasklaida: internetas, televizija ir kt. Todėl taip svarbu gimtuosiuose namuose ugdyti vaikų sąmonėje teisingą dvasios vertybių, meilės, pagarbos kitam supratimą. Kai vaikai mato, kad tėvas gerbia ir myli motiną, o motina – tėvą, kad šeimoje paisoma Dievo įsakymų, jie ateityje natūraliai susiras tą patį kelią.
Tėvai turi auklėti vaiką protingai; negali iš jo reikalauti to, ko patys nepaiso. Turi mokyti atskirti gera nuo blogo, rodyti pavyzdį, kaip gyventi moraliai, kaip teisingai elgtis su kitais žmonėmis, kaip atsižvelgti į materialius dalykus. Protingų tėvų užduotis – išmokyti vaikus rinktis teisingus, atsakingus, sąžiningus sprendimus.
Iš kur semtis išminties puoselėjant savo šeimą, mokant vaikus? Prisimindami savų gimtųjų namų atmosferą, mūsų tėvų auklėjimo metodus – rinkimės tai, kas iš tikrųjų mums pravertė, o venkime to, kas, mūsų manymu, padarė žalą. Nekartokime blogų įpročių. Remkimės psichologų, sociologų, gydytojų patarimais, bet taip pat neužmirškime Dievo pamokymų, peržvelkime Šventosios Nazareto Šeimos gyvenimą ir stenkimės sekti jos pavyzdžiu.