Lenkijos ir Lietuvos švietimo ekspertų grupės darbas apsuko ratą, kol sugrįžo į išeities tašką.
Rugsėjo 4 d. Lenkijos ir Lietuvos premjerai įkūrė ekspertų darbo grupę Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų švietimo problemoms spręsti. Ekspertai posėdžiavo 5 kartus. Stebint grupės darbą vis kildavo klausimas, koks šios komisijos tikslas, ko norima pasiekti, kam ji tarnauja.
Per tris mėnesius darbo grupėje atmosfera įdomiai kaitaliojosi. Pirmiausia lenkai Druskininkuose pabėrė kaltinimų Lietuvai, neva ji diskriminuoja lenkų tautinę mažumą įvesdama nuo 2013 metų suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą mokyklose, kur mokymas vyksta tautinės mažumos kalba, ir lietuvių mokyklose bei įvesdama Lietuvos istorijos, geografijos ir pilietinio ugdymo mokymą lietuvių kalba.
Lenkijos ir Lietuvos ekspertai Trakuose
Lietuvos ekspertai pateikė konkrečius sprendimus, paaiškino, kad laikantys lietuvių kalbos abitūros egzaminą lenkiškų mokyklų abiturientai bus vertinami pagal kitas normas, kad vyks jų pažangumo stebėsena per mažiausiai aštuonerius metus. Nuo tada prasidėjo argumentuotas ekspertų darbas. Jis tęsėsi per kitus tris susitikimus, t. y. Varšuvoje, Vilniuje bei Augustave. Lietuvos žinybų ekspertai neturėjo problemų susikalbėti su Lenkijos ekspertais, nors kai kurios temos iš tikrųjų nebuvo lengvos, pavyzdžiui, paramos teikimas skiriant tėvams, leidžiantiems savo vaikus į lenkiškas klases, po 1000 zl. Rašant komunikatus paaiškėjo, kad Lietuvos lenkų atstovų, dalyvavusių grupės darbuose, tikslas buvo į juos įrašyti, jog šalys nesusitarė.
Pagaliau ekspertai susitiko paskutiniame grupės posėdyje. Lenkijos delegacija į Trakus atvyko su visai pasikeitusia nuostata, tiksliau – grįžo prie išeities taško ir rašant komunikatą vėl pradėjo vartoti lygiai tą pačią retoriką kaip per pirmąjį posėdį Druskininkuose. Lenkų delegacija nežengė nei vieno žingsnio noro suprasti ir susitarti ar kompromiso link. Taigi taip ir lieka atviras klausimas: kam reikalinga buvo šita ekspertų grupė, savo darbui išleidusi, spėju, apie 200 tūkstančių zlotų per abi šalis? O kam pasitarnavo? Galima spėlioti.
Kadangi tuo metu Lenkijoje vyko Seimo rinkimai, o premjeras Donaldas Tuskas (Donald Tusk) į Palangą susitikti su Andriumi Kubiliumi ir gelbėti Lietuvos lenkų nuvyko kaip tik per rinkimų kampanijos įkarštį, yra manančiųjų, kad šios komisijos įkūrimas pasitarnavo būtent jam, ypač dėl to, kad pagrindinis jo oponentas Jaroslavas Kačynskis (Jarosław Kaczyński) nepradėtų rinkti balsų, žaisdamas Lietuvos lenkų korta. Darbo grupė buvo įtikinamas faktas, kad premjeras dirba šiuo klausimu, ir vietos reikštis kontrkandidatui nebeliko.
Įdomiai keitėsi lenkų ekspertų pozicija. Buvo matyti tam tikri lūžiai, kurių tikrai nelėmė ekspertinės argumentuotos išvados, o veikiau politinės nuostatos. Vienas jų buvo juntamas po Seimo rinkimų, kai Lenkijos delegacija, prieš susitikdama su lietuviais, atsisakė bendrų vakarienių, kitas lūžis – per paskutinį posėdį po premjero Tusko pareiškimo, kad nesąs patenkintas ekspertų grupės darbu ir reikalauja keisti Lietuvos švietimo įstatymą. Ši nuostata atsispindėjo ekspertų laikysenoje Trakuose lapkričio 25 d. Pasirodo, ekspertų išvadas, kokios jos bebūtų, sąlygoja politikų reikalavimai.
Yra manančiųjų, kad šios komisijos darbas atnešė naudos ir Lenkijos lietuviams, mat Lietuvos švietimo ekspertai turėjo progos pamatyti, kaip Lenkijos valdžia manipuliuoja informacija, kalbėdama apie Lenkijos lietuvių švietimą.
Tik kad Lenkijos lietuvių švietimo padėties tinkamas įvertinimas neatsirado nei vienos šalies parengtuose pranešimuose. Šiuo metu Lietuva prisiėmė atsakomybę finansiškai remti ne tik Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą, bet ir Punsko savivaldybės mokyklas. Galbūt tuos nuostatus galima buvo įrašyti ir į savo baigiamąjį pareiškimą.
Trakuose nepriėmus jokio bendro komunikato Lenkijos šalis išplatino pareiškimą, kuriame Lietuva kaltinama diskriminacine švietimo politika. Ir, deja, nei kiek nesumažino Lenkijos isterijos dėl Lietuvos lenkų padėties. O gal net ją sustiprino, mat informacija manipuliuojama toliau.
Dėl Lietuvos lenkų švietimo padėties gruodžio pradžioje posėdžiavo Seimo Komisija ryšiams su užsienio lenkais. Ji priėmė desideratą dėl Lietuvos lenkų švietimo padėties. „Kadangi Lietuvos Vyriausybė nemato reikalo keisti kontroversinio įstatymo nuostatų bei poįstatyminių aktų, lenkų švietimas Lietuvoje yra pavojuje“, – rašoma joje.
Kadangi ekspertų grupės darbas pasibaigė, kaip teigiama, be jokių rezultatų, Seimo komisijos nariai neramūs dėl Lietuvos lenkų švietimo ateities. Todėl komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad ši skubiai paruoštų vyriausybinę „lenkakalbio švietimo Lietuvoje globos“ programą. Toje programoje turėtų būti numatyta įvairialypė Lietuvos lenkų švietimo parama.
Desideratoje Seimo komisija taip pat kreipėsi į Vyriausybę, kad ji pristatytų Lietuvos lenkų problemas tarptautiniam forumui, „kad būtų gauta tinkama tarptautinių organizacijų reakcija Lietuvos, kuri laužo tautinių mažumų ir žmogaus teises, atžvilgiu“.
Šiame komisijos posėdyje dalyvavo ir Lenkijos ekspertų grupės vadovas, švietimo viceministras Miroslavas Sielatyckis (Mirosław Sielatycki). „Padorus, nesugadintas žmogus“, – apie jį kalbėjo Lietuvos švietimo ekspertai. Mat neradus Trakuose sutarimo, kai lenkų užduotis buvo grįžti prie ultimatumo – reikalauti pakeisti Švietimo įstatymą, šis viceministras neišdrįso nei vienam lietuviui pažvelgti tiesiai į akis, sėdėjo nuleidęs galvą, bet politinį įsakymą vis dėlto įvykdė.
Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušra“, 2011/23
Vilniaus „krašto“ sulenkintų lietuviškų pavardžių KATALOGAS:
Giniotas – Pilsudski
Narutis – Narutowicz
Uogintas – Oginski
Mickus – Mickiewicz
Balandis – Bolądz
Karvelis – Korwel
Aukštulis – Oksztul
Jurgelis – Jurgel
Andriulaitis – Andrulojc
Petrulis – Petrul
Motiekaitis – Macejkianec
Vanagėlis – Wanagel
Bačiulis – Baczul
Šarkelis – Szarkel
Brazys – Brazis, Brozowski
Šimkus – Szimkus
Vaitulis – Wojtul
Vaidila – Wojtyła
Vainila – Wojniłło
Verbyla – Wierbiel
Pirštelis – Pirsztelis, Pirsztel, Пирстелеев, Пірстелэяаў
Tolmantas – Talmont
Oželis – Kozlowski
Kazlas – Kozlowski
Kiškis – Kiszkis, Zajanczkowski
Mažulis – Mazul
Meška – Mieszko
Radžvilas – Radziwiłł
Goštautas – Gasztol
Katkus – Chodkiewicz
Sapiega – Sapieha
Tamošius – Tomaszewski
Tėvelis – Tevel
Krepštulis – Krepsztul
Laucelis – Lawcel
Jasiukaitis – Jasiukait
Daškus – Daszkiewicz
Kupčelaitis – Kupczelait
Mažeika – Mazeiko
Kuklys – Kuklis
Juselis – Jusel
Adomaitis – Adamajtis, Adamait
Giliūnas – Giliun
Andriulaitis – Andraloit
Masiulionis – Masiulianiec
Žygelis – Zigiel
Vagnorius – Wagner
Dvynelis – Dvinel
Gaidys – Gaidis, Gojdz, Gojd, Goyd, Gajdamowicz
Gaidelis -Gaidel, Gaiduliewicz
Vabalys – Wabalis
Masėnas – Masian
Mažutis – Mazuto
Laurys – Lawris
Tatolis – Tatol
Narkeliūnas – Narkeliun
Obuoliūkštis – Obolikszto
Blažys – Blażys
Gedžiūnas – Gedziun
Gaigalas – Geigal,
Gulbinas – Gulbinowicz,
Jokūbėnas – Jakubenas
Juodelis – Jodelis
Baliulis – Balulis
Gintautas – Gintowt
Meilūnas – Mejłun
Petrašiūnas – Pietraszun
Jasiulionis – Jasielonis
Skirtūnas – Skirtun
Gečys – Giečys
Maišelis – Maiszel
Jankūnas – Jankun
Jočys – Joczys
Rėkštys – Rekst
Kukėnas – Kukian
Ožkelis – Aškilovič
Ožkelaitis – Aškiloic
Laurynaitis – Lavrinovič
Tamulaitis – Tomialoic
Andriulaitis – Andruloic
Rudys – Rudzis, Rudz
Jasiulionis – Jasiulianec
Paukštė – Paukšta
Grigonis – Grigianec
Ožkinis – Aškinec
Lazdinis – Lazdin, Lazdinec
Narbutas – Narbutt
Baublys – Baublis
Giedraitis – Giedrojc
Norvaiša – Narwojsz, Norwajsz, Norwojsz
Vaišnys – Wojsznis
Dūdaitis – Dudojt
Tėvelis – Tewel
Tomašiūnas – Tomaszun
Radžiūnas – Radziun
Jokūbėnas – Jakubenas
Valeišis – Wołejszo
Gotautas – Gotowt
Vilkaitis – Wiłkojt
Beinoras – Bejnar
Paukštelis – Pauksztełło
Burba – Burbo
Rimšelis – Rimszeł
Daugirdas – Dowgierd,
Daugėla – Dowgiało
Butrimas – Butrym
Plokšta – Plokszto
Girdžius – Girdziusz
Staniškis – Staniszkis
Triušelis – Trusiewicz
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
KATALOGAS
1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įrašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791 rudenį Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę;
6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
8. Antrojo pasaulinio karo metu „Armija krajova“ Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
9. …
10. …
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).
Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių žemių;
Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių toponimų ir hidronimų;
Lietuvoje nėra etninių lenkų;
„Lietuvos lenkais“ vadinami vietiniai per prievartą nutautinti lietuviai ir iš Baltarusijos atkelti baltarusiai;
„Lietuvos lenkai“ nėra tautinė mažuma Lietuvoje – teisingas pavadinimas turi būti „tautinė bendrija“;
„Lietuvos lenkai“ nėra Lenkijos respublikos piliečiai;
„Lietuvos lenkai“ buityje kalba rusiškai ir „po prostu“(baltarusių kalbos tarmė);
„Lietuvos lenkai“ lenkų kalbą išmoksta mokykloje;
Teoriškai įmanomas varijantas, kad kai kuriems Lietuvos piliečiams lenkų kalba yra gimtoji – kai mokykloje išmoktoji lenkų kalba yra vartojama buityje.
Klausimas: Kokio velnio Lenkijos pareigūnai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus?
Lenkija jau sunkiai benuslepia tikruosius penktosios kolonos rengimo tikslus Lietuvoje. Europai reikia teikti Latvijos pavyzdį, ant kurios Lenkijos gorilos neurzgia.
Apie gruodžio vidurį savo nuomonę edukacijos ir mažumų klausimais turėtų pareikšti ESBO komisija,bent jau Knutas Volebekas tą žadėjo.Šiek tiek neramu belaukiant,nes lenkai turi patirtį,kaip spausti arbitrus.20 amžiaus pradžioje Antantė pradžioje kietai palaikė Lietuvą ir kategoriškai reikalavo,kad Vilnius,Gardinas,Lyda ir kitos buvusių Vilniaus ir Trakų teritorijos priklausytų Lietuvai.Nepraėjo nei 2 metai ir Antantės nuomonė persivertė priešingai.
Deja Lenkai visais būdais bando nurodinėti Lietuvai. tikiuosi Europos sajungos institucijos nepasiduos jų spaudimui.