1597 metų spalio 27 dieną karaliaus Žygimanto III dekretu buvo įsteigta Punsko parapija. Steigiamajame akte karaliaus parašyta, kad šios parapijos klebonas turi būti lietuvis arba mokantis lietuvių kalbą.
1956 m. Punsko klebonu buvo paskirtas lietuviškai nemokantis kun. Stanislovas Kaminskis (Stanisław Kamiński). Jis pakeitė išėjusį kun. K. Ramanauską. Pirmą kartą Punsko parapijos istorijoje buvo pažeistas karaliaus Žygimanto III Vazos dekretas: „idque nonnisi Lithuanum aut linguae Lithuanicae gnarum relinquimus“ (pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą). Kun. S. Kaminskis klebonavo vienerius metus, bet tai buvo vienas tamsiausių laikmečių per visą Punsko parapijos istoriją.
Kun. S. Kaminskis tuoj pakeitė pamaldų tvarką lietuvių nenaudai, panaikino nuo šimto metų giedamą lietuvišką rožančių. Choras pradėjo nepaisyti klebono potvarkių ir rožančius vėl suskambo tuo laiku, kuriuo buvo giedamas jau daugelį metų. Klebonas iš sakyklos bandė koneveikti „maištininkus“, bet šie nesiliovė giedoję net tada, kai jis skaitė Lomžos sufragano laišką, smerkiantį choro elgesį. Parapijiečiai, protestuodami prieš klebono veiksmus, pradėjo neaukoti pinigų, nepriiminėjo kalėdojančio kunigo. Punsko parapijos delegacija: Maksimavičius, Judickas, Degutis ir Malinauskas, nuvyko pas vyskupą, prašydami į Punską skirti lietuvį kunigą Antaną Šuminską. Vyskupas nenorėjo sutikti. Jis gąsdino delegatus, kad jeigu parapija nenurims, lietuviai bus ištremti. Parapijiečiai parašė protesto raštą Lenkijos kardinolui Višinskiui (Wyszyński), bet jis liko be atgarsio. Įtampa pasiekė apogėjų, kai klebonas iš sakyklos juoda stula žegnodamas mėgino prakeikti parapijiečius, sakydamas, kad „septyni kaimai sudegs pragare“. Choras ir toliau giedojo per pamokslą, tylėjo per mišias.
Apie kun. S. Kaminskio klebonavimo metus Punsko parapijoje daug rašė tuometinė lenkų spauda ir užsienio lietuvių spauda.
„[…] Senas, siekiąs bene ketvertą amžių, lotyniškas dokumentas skelbia, kad Punsko parapijos klebonas turi būti lietuvis arba bent guviai lietuviškai kalbąs dvasiškis. Ir taip, kiek tiktai tradicinė atmintis siekia, visada buvo per kartų kartas. Taip buvo net ir prieš karą, kai lietuvių-lenkų santykiai buvo nedraugingi, o Lenkijos ir Lietuvos klerikalai vadovavo tautinių mažumų persekiojimui.
Tačiau nuo pereitų metų viskas čia aukštyn kojomis apvirto: naujas klebonas nelietuvis ir nemoka daugumos savo parapijiečių kalbos. Antrasis kunigas, vikaras, neva kalba lietuviškai.
Kunigui kažkas pamokslus verčia į lietuvių kalbą, bet… tai kelia su dideliu vargu nebeužslopinamas šypsenas tikinčiųjų veiduose. Dar blogiau tuo būdu kartais skelbiamos naujos tiesos, kurioms nepritartų nei kunigas klebonas, nei vyskupijos kurija, nei (turime vilties) patsai vikaras, jei jis tikrai žinotų, ką jis iš sakyklos skelbia. „Dievą sutvėrė žmonės“ (lietuviška transkripcija), neseniai lyg idėjinis „Laisvamanio balso“ prenumeratorius, jis paskelbė iš sakyklos.
Pamaldžių žmonių manymu tatai visai nesiderina su šventos vietos rimtimi.
Bet gal jie kantriai laukė, iki sieloganis apvaldys sunkiąją savo avelių kalbą, jei ne kiti nutikimai, kurie juos įtikino, kad nauji Punsko klebonijos įnamiai atsirado ne atsitiktinai ir ne dėl kadrinių sunkumų Lomžos kurijoje. Antai pernai pakeista sekmadieninių pamaldų tvarka tuo būdu, kad įprastinis dešimtosios valandos choralinis rožančiaus giedojimas tapo neįmanomas. Kaip tik tuo metu paskirtas lenkiškas pamokslas. Lietuviai parapijiečiai priėmė tą žygį, kaip taikomą smūgį į jų tradicijas ir savigarbą. […]
Pirmąjį sekmadienį, pakeitus pamaldų tvarką, kai kunigas lipo sakyklon pamokslo, – lietuvių choralinis giedojimas neleido jam prabilti. Mat, tai buvo kaip tiktai tas laikas, kai iki tol lietuviai giedojo rožančių. Kunigas bandė pamokslą pradėti, bet tai buvo beviltiškas reikalas. Jo žodžiai paskendo iš sveikų sodiečių gerklių trykštančiame giedojime. Nusileido kunigas laipteliais nuo sakyklos ir, prisiartinęs prie pirmosios giedorių eilės, liepė nutraukti giedojimą. Tačiau klebono nebuvo paklausyta.
Vadinasi maištas. Taip, tai jau buvo maištas. Dvasininkai iš savo pusės nutarė pavartoti sankcijas, kurios, kaip tai begali atrodyti keista, pasiekė išpažinties sakramento įžangą. „Ar giedojai rožančių lietuviškai?“ – klausė vikaras iš už klausyklos virbelių. Po to nedavė nuodėmių atleidimo tiems, kurie tose manifestacijose dalyvavo.
Bet tas nėmaž nepalaužė protesto dvasios. Per lietuviškąsias sekmadienines mišias nei vienas pinigėlis nesuskambėjo ir nei vienas popierėlis nesušlamėjo ant padėklo. Pirmą kartą Punsko istorijoje kunigas nebuvo kviečiamas kalėdoti. Viso to pasėkoje per Velykas klebonas sugrąžino senąją tvarką. Nudžiugę tikintieji nepašykštėjo per rinkliavą, bet tas pamaldų pakeitimas buvo vienkartinis.
[…] Vieną kartą klebonas pranešė, kad į Punską iš kaimyninės Smalėnų parapijos atvyko kunigas pasakyti lietuviškai pamokslą. Visi didžiule minia susirinko bažnyčion, bet kunigas visai nelauktai prabilo lenkiškai. Tada visi urmu apleido erdvę bažnyčią ir skleidė tą žinią po miestelio gatves. Didelis sumišimas apėmė visą gyvenvietę. Nuosaikesni, nenorėdami riaušių, ramino įtūžusius tėvynaičius. Bažnyčioje liko tik trys senyvos moterys, o vikaras norėdamas užtikrinti frekventaciją (lankomumą), atsivedė savo tikybos pamokos klasės mokinius.
Ne, saikas jau buvo per pilnas! Lietuviai nutarė ieškoti savo teisių pas Lomžos vyskupą.“ (J. A., „Dirva“, Nr. 36, 1957-09-12)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Prisimenu tą klebono Kaminskio ,,krikščionišką veiklą“ Punsko parapijoj, be to į atmintį įsirėžė ir vienos iš Trakiškės geležinkelio stoties svarbaus lenkų pareigūno žmonos / čia pavardės neminėsiu/ šovinistinę laikyseną protestuojančių lietuvių atžvilgiu, kuri be to labai ankstyvais 1956 m. rytais dalį kelio į Punsko bažnyčią eidavo ant kelių tam,kad dvasiškai palaikytų klebono Kaminsko ,,lenkiškus “ veiksmus lietuvių tikinčiųjų atžvilgiu. Pabrėžtina ir tai,kad tokių kunigų ,,kaminskių“ buvo daugiau,pvz, Seinuose, Lomžoje, be to dviprasmišku krikščionišku elgėsiu lietuvių tikinčiųjų atžvilgiu pasižymėjo ir iš dalies tuometinė Lenkijos Kardinolo J.E. Višinskio /Wyszynski/ vadovaujamas Episkopatas,deja.Tad, kai kuriems Dvasiškiems Tėvams lenkybė buvo aukščiau už krikščionybę, tikėkimes,kad Aukštybių Valdovas tinkamai įvertins ,,kaminskinių“ kunigų veiklą.