Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’.
Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’
Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.
Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’.
Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’
Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’.
Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.
Evangelija Mt 25, 31–46
Evangelijos skaitinį komentuoja Danguolė Kuliavaitė
Šio šventinio sekmadienio ištrauką galima apibūdinti vienu žodžiu – MEILĖ. Jei nori būti išgelbėtas – MYLĖK. Atrodo taip paprasta, bet ar iš tiesų yra taip paprasta? Ne apie saldžią meilę čia Jėzus kalba, o apie tokią, kurią Šventasis Pranciškus apkabino, apie tokią, kuria Motina Teresė gyveno. Labai konkrečią – tarnaujančią, o ir pats Jėzus plaudamas mokiniams kojas parodė patį tikriausią nusižeminimo ir tarnaujančios meilės veiksmą.
Šiandien Katalikų Bažnyčia švenčia Kristaus Karaliaus šventę. Įsiminė viena mintis apie Kristų – mūsų Karalių. Pirmasis Jo sostas buvo ėdžios, o paskutinis – kryžius. Toks tad mūsų Karalius. Įvykdęs Dievo planą ir kentėjęs už kiekvieną iš mūsų. Už tai Dievas Jį išaukštino ir padovanojo vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui danguje, žemėje ir po žeme priklauptų kiekvienas kelis, ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų Jėzų Viešpatį ir kad visa garbė priklauso Jam.
Kristau Karaliau – tarnaujančios meilės šaltini, kreipk, vesk mane kasdien kito link, to, kuriam reikalingas paguodos žodis, šypsena, apkabinimas, padrąsinimas, konkreti pagalba – tarnaujančios meilės veiksmas.
Trokštu būti Tėvo palaiminta, bet be Tavęs esu tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Bernardinai.lt