Gyvenimo po mirties tikrovė nepriklauso nuo to, ar mes ja tikime, ar ją neigiame. Tačiau būtent tikėjimas nulemia, koks gyvenimas po mirties laukia kiekvieno iš mūsų. Pomirtinį Dievo teismą daugelis įsivaizduoja kaip teisminį procesą, kuriame vieniems paskelbiamas išteisinimas, o kitiems – pasmerkimas. Dievo teismas bus galutinė ir visuotinė Dievo pergalė prieš nuodėmę ir mirtį. (…) Pasaulyje, kuriame tiek daug neteisybės, prievartos, žiaurumo ir cinizmo, teisingumas, nesiremiantis tikėjimu Dievu, žmogaus prigimtimi ir jo sąžine, tampa reliatyvia sąvoka, priklausančia nuo daugumos nuomonės, nuo individualių ar grupinių interesų. (…) Joks neteisingumas Dievo akivaizdoje negali būti toleruojamas, pateisinamas ir įteisinamas. Tačiau kai Dievas įgyvendina savąjį teisingumą, Jis pranoksta jį savuoju gailestingumu.
Kad išsipildytų tai, ko neduota šiame gyvenime, mūsų laukiama nemirtinga meilė neabejotinai yra svarbus pagrindas tikėti. (…) Paskutinis teismas, kuris laukia kiekvieno iš mūsų, visų pirma yra atsakomybės priėmimas. Dievas padarė visa, kad mūsų amžinybė būtų laiminga, tačiau Dievas suteikia žmogui pačiam pasirinkti ir galutinai nulemti savo amžinąjį gyvenimą.
Dangus, skaistykla ir pragaras yra realybė, kurios Dievo teisingumas negali panaikinti. (…) Dievo karalystėje piktadariai nebus drauge su savo aukomis, tarsi nieko nebūtų įvykę. Todėl Dievo teisme teisingumas susitinka su malone. Jeigu po mirties mes būtume Dievo teisiami tik pagal teisingumą, nė vienas neįstengtume nusipelnyti Dangaus. (…) Po mirties visam laikui būsime toje būsenoje, kurią dabar sąmoningai ir nuoširdžiai pasirenkame.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Iš Visų šventųjų dienos homilijos
.