Trečioji Punsko bažnyčia

Trečiąją, dabartinę, Punsko bažnyčią pradėjo statyti kun. K. Jonkaitis 1877 m. Jis po kun. Juozo Šumavičiaus mirties (1874 m.) ėmė vadovauti parapijai.

Punsko bažnyčios ilgis 47 m, plotis kryžiaus pečiuose 35 m. Bažnyčioje yra dvi eilės iš plytų sumūrytų kolonų, kurios skirsto ją į tris navas. Centrinės navos ilgis 34 m, plotis 7,5 m, aukštis 15 m. Šoninių navų matmenys lygūs. Jų ilgis 27 m, plotis 3,6 m, aukštis 7,5 m.

Bažnyčios skliautai gotikiniai, mediniai, paremti dešimčia kolonų. Storas sluoksnis tinko sudaro įspūdį, lyg skliautai būtų mūriniai.

Punsko bažnyčios pirmasis altorius buvo kitoks nei dabar. Jį pradėjo rengti kun. Jonkaitis, o baigė 1882 m. (jam mirus) kun. Simonas Norkus. Apie altorių kunigas rašo: „Didysis altorius […] medinis ir atseit gotiškas, bet, tiesą pasakius, tai tik nevykusis tikrosios gotikos mėgdžiojimas, gal visų pirma pagal plotį, siekiantį per 25 pėdas, yra jis per žemas (38 pėdos) […] Planas paimtas neva iš piešinio, aptinkamo mišiole (1857 m. kompidoniškas leidinys), bet, išskyrus vietoje paveikslo pirmame aukšte [tuomet centriniame altoriuje kabojo Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų paveikslas, kuris dabar yra šoninėje dešinėje koplyčioje – aut. past.] septynias natūralaus dydžio figūras, gan meniškai atliktas ir ta pačia tvarka sustatytas, būtent: šv. Juozapo statula su kūdikėliu Jėzumi ant rankos […]; keturių šv. Evangelistų: Mato, Morkaus, Luko ir Jono antrame aukšte, ir prisikėlusio Kristaus statulos [jos šiuo metu stovi pritvirtintos prie bažnyčios kolonų, skiriančių navas – aut. past.] – aukštai, niekas čia daugiau pirmykščio pavyzdžio neprimena“. [1]

Tame pačiame straipsnyje kun. Simonas Norkus aprašo  ir bažnyčią:

 „Šiandienės Punsko bažnyčios ilgis iš lauko yra 158, plotis kryžiaus pečiuose 116 angliško mato pėdų, o vidinis plotas technikų apskaičiuotas penkiems tūkstančiams žmonių, kur vienam asmeniui skiriama kvadratinė pėda. Dvi eilės iš plytų mūrytų kolonų, storumo per tris uolektis, viršuje smailu kampu besijungiančių arkadomis, skirsto bažnyčią į tris navas. Didžioji vidurinė nava, matuojant nuo altoriaus iki sienos, skiriančios prieangį nuo bažnyčios, ilgio turi 113, pločio 24½, aukščio 50 angliško mato pėdų. Gaila, jog esant tokiam aukščiui neįrengta aplinkui galerijos, kad esant reikalui ir langus būtų galima atidaryti, ir nuo sienų dulkes bei voratinklius nuvalyti. Šoninės navos matmenimis abi yra lygios, jos baigiasi lygia linija, kur eina baliustrada, skirianti presbiteriją nuo bažnyčios, ir siekia 89, pločio 12, o aukščio 25 pėdas. Tuo pačiu santykiu ir stogas, dengiantis vidurinę navą, yra aukštesnis už šoninių navų stogą, prilipusį prie vidurinės navos sienų. Tolimesniame šoninių navų skyriuje įrengtas vienoje pusėje lobynas, į kurį veda durys iš presbiterijos, kitoje pusėje – įeinamoji zakristija, kur renkasi moterys įvesdinimui. Kunigų zakristija yra už didžiojo altoriaus, į ją veda abiejose altoriaus pusėse paliktos dvejos durys.

Skliautai visoje bažnyčioje gotiški, mediniai, paremti dešimčia kolonų, nuo kurių išeinantys grobai skirsto visumą atskiromis dalimis, o kiekvienoje dalyje eina tarytum gyslos iš vieno kampo į kitą ir susikryžiuodamos viduje sudaro keturis aštrius trikampius, kiekvienas sau būdingu būdu, tam tikra vagele nubrėžtu aštriu lanku, yra suskliaustas. Storas sluoksnis drėbsnio, ant nendrių tankiai vielomis prie lentų pririšto, sukelia mūro įspūdį; tiesa, per lengvas, bet nelygus, geriau būtų buvę, kad skliautai iš tiesų būtų mūriniai, ypač tokios drėgnos bažnyčios kaip šita.

Didysis altorius taip pat medinis ir atseit gotiškas, bet, tiesą pasakius, tai tik nevykusi tikrosios gotikos pamėgda, gal visų pirma pagal plotį, siekiantį per 25 pėdas, yra jis per žemas (38 pėdos), o, antra vertus, tiek vìsuma, tiek ir atskiromis dalimis nesimato to viliojamai iškilaus ir tarytum nuo žemės atsiplėšiančio gotiškajam stiliui būdingo lengvumo, viskas čia sunku, išgverę ir tarytum prie žemės prislėgta. Planas paimtas neva iš piešinio, aptinkamo mišiole (1857 kompidoniškas leidinys), bet, išskyrus vietoje paveikslo pirmame aukšte septynias natūralaus dydžio figūras, gan meniškai atliktas ir ta pačia tvarka sustatytas, būtent: šv. Juozapo statula su kūdikėliu Jėzumi ant rankos ir senelio Simono kunigišku rūbu; keturių šv. evangelistų: Mato, Morkaus, Luko ir Jono antrame aukšte, ir prisikėlusio Kristaus statulos aukštai, niekas čia daugiau pirmykščio pavyzdžio neprimena.“

Vertė Algis Uzdila

Dabartinis Punsko bažnyčios didysis altorius ir sakykla tai kunigo M. Simonaičio nuopelnas. Jis, Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, pakeitė altorių nauju, ąžuoliniu. Jo autorius – Suvalkuose gyvenantis Adomas Karalius. 
Kun. M. Simonaičio rūpesčiu Prancūzijoje buvo pagamintos šio altoriaus statulos: Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero. Kiekviena iš jų (o gal abi kartu) kainavusios 500 rublių. Bažnyčia buvo remontuojama kunigų A. Žievio, I. Dzermeikos, J. J. Maceko ir dabar – Č. Bagano – laikais.

Dabartinę išvaizdą Punsko šventovė įgavo klebonaujant kun. Ignui Dzermeikai. Jis išpuošė bažnyčios sienas lietuviškais ornamentais, geležiniais kryžiais, įtaisė vitražus su Vytimi ir Gedimino stulpais. 

¹ Terra Jatwezenorum, 2009, t. 1, p. 201–212. Originalas išspausdintas Przegląd Katolicki, 1888 11 17,  nr. 47 ir 48

 sb, punskas.pl