Trisdešimt Poezijos pavasarių (1). Šiandien, vakar ir visados?

Ilgesingais žodžiais tylėjom

Anapus savęs atsibudę

Neįsivaizduojamai buvo gražu

Ir viskas aplink mus žydėjo

 

Kai rytas Punioje

Iščiulps saulę iš horizonto

Ir iš vaivorykštės nusileis vakaras

Nusimetęs debesų drabužius

 

Ateik pasiklausyti tyros

Vyturio giesmės

Nes kas ją girdės

Nevaikščios tamsybėje

                                              S. Birgelis

 

 

Poezijos pavasario paukštė jau 30-ąjį kartą aplankė Punsko ir Seinų krašto padangę. Ji 2016 m. gegužės 18 d. atskraidino šventės mūsų krašte pradininką poetą Mykolą Karčiauską, Ričardą Šileiką ir Birutę Jonuškaitę. Prie jų prisijungė mūsiškiai literatai: Algis Uzdila, Janina Aleksaitė, Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė bei šių eilučių autorius Sigitas Birgelis. Gegužės 18-osios vidudienį poetai nusilenkė vysk. Antanui Baranauskui, prie jo paminklo Seinuose padėjo gėlių, o vėliau Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje dalyvavo literatūros valandoje, apžiūrėjo mokinių parengtą koncertą, skaitė savo kūrybą. Vakarop Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje atnašautos šv. Mišios už XXX Poezijos pavasarį, poezijos kūrėjus ir literatūros skaitytojus. Mišioms pasibaigus kun. Simono Norkaus name vyko iškilmingas jubiliejinis Poezijos pavasario vakaras. Poetai skaitė eiles, dalyvavo Punsko LKN teatras „Kregždutė“, koncertavo Arnoldas Vaznelis.

Poezijos pavasaris Seinų „Žiburio“ mokykloje

Poetai M. Karčiauskas ir R. Šileika Seinų „Žiburio“ mokykloje

Poezijos pavasaris Seinų „Žiburio“ mokykloje

Gegužės 19 d. poetai Punsko Dariaus ir Girėno mokykloje susitiko su šios mokyklos bei Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus mokiniais ir mokytojais, o vakarop Varšuvos universitete dalyvavo susitikimuose su lietuvių literatūra. Paskutinis Poezijos pavasario renginys vyko gegužės 20 d. Varšuvos universiteto bibliotekos kavinėje.

Ką mums reiškia ši prieš 30 metų pradėta poezijos šventė?

 Šiek tiek istorijos

 Vie­nu di­džiau­sių ir svar­biau­sių kul­tū­ri­nių ren­gi­nių Su­val­kų kraš­te lai­ky­ti­nas prieš 30 me­tų pradėtas rengti Poe­zi­jos pa­va­sa­ris. Jis čia brendo esant vi­sai ki­to­kiai nei šian­die­nė geo­po­li­ti­nei Len­ki­jos ir Lie­tu­vos pa­dė­čiai. Tre­čiai­siais M. Gor­ba­čio­vo val­dy­mo me­tais, pra­si­dė­jus ko­mu­nis­ti­nės ideolo­gi­jos ero­zi­jai, ne tik in­te­li­gen­tų, bet ir plačios vi­suo­me­nės sluoks­niuo­se ėmė reikš­tis lais­vės ir ne­pri­klau­so­my­bės idė­jos. Žmo­nių šir­dy­se atgijo vil­tys nu­si­kra­ty­ti so­vie­ti­nės ver­gi­jos jun­go, pla­čiau at­ver­ti vis dar Mask­vos sta­ty­ti­nių sau­go­mas lais­vo­jo pa­sau­lio du­ris. Vi­ską ­ži­nan­tys ir vis­ką kont­ro­liuo­jan­tys ko­mu­nis­tų par­ti­jos ir sau­gu­mo ideolo­gai ne­pa­ste­bė­jo (var­gu ar iš vi­so no­rė­jo ma­ty­ti), kad XX a. de­vin­to­jo de­šimt­me­čio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra bu­vo jau ne ta, ku­ri ki­ta­dos de­šimt­me­čiais pa­klus­niai tar­na­vo Mark­so ir Le­ni­no ideolo­gi­jai, gar­bi­no Sta­li­ną ir ki­tus ko­mu­niz­mo kū­rė­jus, sklei­dė „di­džio­sios tė­vy­nės“ idė­jas. Pa­ne­gi­ri­kų, pa­tai­kū­niš­kų kū­ri­nių ir so­vie­tų sis­te­mos gar­bin­to­jų lai­kai jau bu­vo pra­ėję.

Šian­dien lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra, ne­te­ku­si pa­si­prie­ši­ni­mo for­mos, tam­pa me­ni­nės min­ties ir li­te­ra­tū­ri­nio eks­pe­ri­men­to reiš­kė­ja. Be­je, ji ir to­liau for­muo­ja li­te­ra­tū­ros au­to­no­mi­ją, skleidžia vi­suo­me­nės pa­žan­gos idėją. Poe­tas pra­ra­do sta­tu­są, ku­rį ki­ta­dos tu­rė­jo Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je, ir jo vaid­muo pa­si­kei­tė. Su­ma­žė­jo skai­ty­to­jų, ku­rie poe­zi­jo­je ieš­ko po­li­ti­nių po­teks­čių ar lais­vo žo­džio pa­si­reiš­ki­mo. Poe­zi­ja vis dėl­to iš­lieka: dabar ji gal kiek eli­ti­škesnė, mo­dernesnė ir in­te­lek­tu­alesnė, lei­džia­ma ne­di­de­liais ti­ra­žais. Gal ją skai­tys ne­dau­ge­lis, gal tik uni­ver­si­te­tuo­se. Kad ir kas bū­tų, kas ­įvyk­tų, Lie­tu­vo­je poe­tų bus, poe­zi­ja sa­vo skai­ty­to­jų tu­rės. Su poe­zi­ja lie­ka žmo­nės, ku­rie į ją žiū­ri pro­fe­sio­na­liai. Šiuo me­tu tai vie­nin­te­lė au­di­to­ri­ja, kur ga­li su­si­kal­bė­ti vi­so­mis poe­zi­jos pras­mė­mis ir reikš­mė­mis. Lie­tu­vo­je din­go cen­zū­ra, tai yra la­bai ge­rai, bet din­go ir ei­lė­raš­čių at­ran­kos me­cha­niz­mas. Dar nie­ka­da čia ne­bu­vo ra­šo­ma tiek daug ei­lių ir tiek daug skel­bia­ma. Tri­jų mi­li­jo­nų tau­ta per vie­ne­rius me­tus su­ku­ria 30 mln. ei­lė­raš­čių, ne­tu­rin­čių ko­kios nors ypa­tin­gos vertės. To­dėl da­bar į poe­zi­ją ga­li­ma pa­žvelg­ti ir kaip į is­to­ri­jos do­ku­men­tą. Po ke­lių de­šimt­me­čių ty­ri­nė­to­jai ga­lės nu­sta­ty­ti, kaip žmo­nės gy­ve­no, ko­kias ver­ty­bes bran­gi­no ir puo­se­lė­jo, kaip la­bai bu­vo sutrikę, apie ką gal­vo­jo ir ar iš vi­so gal­vo­jo.

Sigitas Birgelis, punskas.pl