Ar teko Jums kada nors patirti gėdą dėl kitų asmenų atlikto veiksmo? Ko gero, taip. Ypač tuomet, kai tokius protu nesuvokiamus akibrokštus padaro žmonės, kuriuos laikai savo artimais bičiuliais, draugais ar netgi broliais Kristuje. Tačiau kai tampi liudininku sąmoningo patyčių ir šmeižto akcijos, nukreiptos prieš visą tautą ar valstybę, šis jausmas susipina su apmaudu, garbės ir orumo pažeidimu bei dvasiniu pažeminimu.
Visa ši išgyvenimų paletė užvaldo apsilankius vos 3,5 km nuo Lietuvos sienos Seinų valsčiuje esančiose Berznyko kapinėse, kur ilsisi Lietuvos savanorių, kritusių kovoje už laisvę 1920 metais, palaikai. Bent sykį ten pabuvoję akimirksniu supras mano nerimą ir nusivylimą dėl Lenkijos valstybės toleruojamos veikos, kurios pavadinti kitaip nei nesantaikos tarp mūsų tautų ir valstybių kurstymu neišeina. Kaip ir nepavadinsi atsitiktinumu obeliskų, ant kurių iškalti lietuvių tautą niekinantys ir žeminantys tekstai, atsiradimo: net neprofesionalui akivaizdi architektūrinė koncepcija nebūtų įmanoma be vietos valdžios palaiminimo. Na, o vietos parapijos klebono iniciatyva kapinių kampe pastatytas kryžius ir piktžolėmis apaugęs paminklinis akmuo, kuriame lietuvių savanoriai pavadinti „raudonosios armijos padaliniu“, parodo ne tik oficialios valdžios, bet ir bažnyčios tarnų požiūrį į katalikus, kuriuos, nepaisant krikščioniškojo mokymo, skirsto pagal tautybę ne tik gyvuosius, bet ir amžinybėn išėjusius, kurių negerbti galėtų nebent šėtono tarnai.
Tačiau ne mažiau dviprasmis jausmas apima, kuomet šimtametes lietuvybės puoselėjimo šaknis turinti Seinų ir Punsko lietuvių bendruomenė, pirmoji priimanti šią purvo ir patyčių lavinos smūgį, nesulaukia oficialių Lietuvos Respublikos institucijų bent moralinio palaikymo. Atvirkščiai, už nuopelnus Lietuvos ir Lenkijos kaimyninių santykių gerinimui Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas valstybės vardu įteikia oficialią padėką Seinų apskrities viršininkui A. Šturgulevskiui. Nors šis ir piršto nepajudina nei Berznyko kapinių tema, nei dėl „Lietuvių namų“, administruojamų Vysk. Antano Baranausko fondo, iš kurio Seinų miesto burmistras Janas Stanislavas Kapas (Jan Stanisław Kap) reikalauja nesuvokiamo nekilnojamojo turto mokesčio, nuo kurio iki šiol buvo atleistas. Nė vienas šių pareigūnų nepadarė nieko, kad gatvė, kurioje stovi ir „Lietuvių namai“ (juose dirba ir Lietuvos konsulatas), ir lietuviška „Žiburio“ mokykla, vadintųsi ne Liepos 22-osios, žyminčios socialistinės Lenkijos Respublikos įkūrimo datą, o buvusio Seinų kunigų seminarijos rektoriaus vysk. Antano Baranausko vardu.
Tuo pat metu kita Lietuvos atstovė – faktinė konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė įteikia užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus skirtą apdovanojimą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ poniai Čiževskai, kuri su lietuvybės puoselėjimu yra susijusi tiek, kad ji yra vietinio fondo vadovo „Pogranicze“ sutuoktinė. Pastarojo suvokimas apie dviejų tautų draugystę baigiasi ties lenkiškų elementų įterpimu lietuviškų pamaldų metu Žagarių bažnytėlėje. Tokiu būdu neva yra stabdomas lietuvių kalbos ir kultūros išnykimas…
Tuo tarpu nei Lenkijos lietuvių draugijos, nei Lenkijos lietuvių bendruomenės, nei Vysk. Antano Baranausko fondo, nei Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos ar kitų visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų nariai tokio dėmesio iš Lietuvos valstybės taip ir nesulaukia. Lyg jie nebūtų Lenkijos Respublikos piliečiai ir jiems nerūpėtų geri kaimyniški tarpvalstybiniai santykiai… Žinoma, Lietuvos ir Lenkijos užsienio politika nesibaigia ties tautinių bendrijų ir jų ambicijų sprendimu, tačiau oficialios Lietuvos valdžios labai akivaizdus pataikavimas vietos valdžiai savo tautiečių sąskaita pirmiausia nedaro garbės pačiai Lietuvos valstybei.
O gal tai yra paprasčiausios nekompetencijos ar asmeniškumo problema? Ar ne keista, kuomet LR Seimo valdybos pritarimu į Seinus atvykęs Seimo narys susitinka su visų be išimties lietuvių kultūros ir švietimo bendruomenių vadovais, taip pat su Punsko valsčiaus viršaičiu, tačiau Lietuvos Respublikos konsulato duris randa užrakintas? Ir nė vienas konsulato atstovas nepasirodo nė viename viešame renginyje, kuriuose gausiai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės nariai?
Žinoma, Sekminių sekmadienį švęsti turi teisę ir diplomatai. Ir, matyt, jie neprivalo rodyti dėmesio kiekvienam Seimo nariui… Kita vertus, toks požiūris į savo pareigas ir atsakomybę tikrai neskatina nei kaimynų geranoriškumo, nei mūsų pačių savigarbos, be kurios siekti tarptautinio pripažinimo yra praktiškai neįmanoma.
Tad grįždamas prie to gėdos už kitą asmenį jausmo, kreipiuosi į visus tautiečius, su reikalais ar tyčia važiuosiančius Europos link: nepamirškite užsukti į Berznyko kapines ir uždegti žvakutės, kad niekada neužgestų ten besiilsinčių didvyrių atminimas, o mūsų tautiečiai, būdami užsieniečiai, ir toliau neprarastų dvasios stiprybės saugodami mūsų tautinės savimonės pamatus.
Na, o mūsų didžiosios diplomatijos vadams ir vykdytojams linkiu nepamiršti ne tik savo pareiginių instrukcijų ir protokolo nurodymų, bet prisiminti, kad šalia globalių interesų egzistuoja ir paprasti žmonės, kuriems skauda, nes turi širdį, jausmus ir atmintį, kurios nepaisyti nevalia niekam. Kaip ir nevalia niekam tyčiotis iš kapuose besiilsinčiųjų… Tad palinkėkime vieni kitiems ramybės…
Autorius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, profesorius.
Vytautas Juozapaitis, www.alkas.lt
Antanai, nesi teisus,kad diplomatai nėra tam , kad padėtų ar palaikytų bendruomenę; perskaityki Lietuvos konsulinį įstatymą. Ten aiškiai pasakyta, kokios konsulo pareigos. Tai pirma. Antra, daugelio šalių praktika (o Lietuvai aktualiausia ir svarbiausia Lenkijos ir Rusijos) akivaizdžiai byloja, kad yra kaip tik priešingai, nei kad teigi. Ir ne tik šitos šalys, bet ir dauguma, jei nepasakyčiau visos, vienu iš svarbiausių savo užduočių laiko „tėvynainių“ (jei nori lenkiškai – rodakow) palaikymą, pagalbą , savo kultūros sklaidą tame krašte, ypač jeigu tai yra etninės žemės. Tik labai ciniška valdžia gali nuspręsti, kad jai dzin ir dėl tautiečių, ir dėl tautinio paveldo ir dėl daugelio kitų dalykų, susijusių su lietuvybės palaikymu etninėse žemėse
Ona, konsulai ar ambasadoriai nėra skiriami tam, kad jie „stiprintų“ bendruomenę, nebent bendruomenė jau „mirusi“. Bet tada nevadinkime to bendruomenės „stiprinimu“. Diplomatas yra eilinis valdininkas, kuris atstovauja kitos šalies valdžiai, vykdo instrukcijas, dažnai improvizuoja kad atrodytų, jog instrukcijos vykdomos. Tai normalu. Taip yra visame pasaulyje. Bendruomenės vadovai yra žymiai svarbesni pagal savo įgaliojimus ir atsakomybę. Tai jie įtakoja tų instrukcijų turinį. Nebent to nesupranta.
Antanui. Paistalai! nedekime viršaičių ir konsulų į vieną maišą. Viršaičiai priklauso nuo mūsų, o konsulai ne. Konsulų pareiga padėti bendruomenei, o ne ją slopinti. Deja paskutiniai konsulai tikrai neprisidėjo prie bendruomenės stiprinimo.
Kraštiečiui ir Juozui: Netiesa. Seinų ir Punsko lietuvių reikalai priklauso nuo jūsų tvirtumo ir noro šį bei tą nuveikti. Jokie konsulai, ministeriai, komisarai ar viršaičiai nieko nepakeis jeigu būsite bendruomenė. O ką reiškia būti bendruomene? Tai šiek tiek daugiau negu rūpintis tik savo kaklaraiščiu.
normalus tai buvo vienas konsulas- Vidmantas Povilionis, o po to buvo tik blogiau.
Tai , kad Lietuvos diplomatijai Seinuose nelabai rūpęjo ir rūpi mūsų krašto tautiečiai rašiau 1998 m. „Suvalkietyje“ Nr. 4/16 „…Apmaudu darosi, kaip Lietuva kitataučiams (ypač lenkams) švaisto medalius saujomis, o saviesiems, kad ir labiausiai nusipelniusiems, paspausti rankos ir ačiū pasakyti neranda laiko.“ Kartais tenka mūsų veikėjams išgirsti nieko nepagrįstų kaltinimų iš Lietuvoje žinomų žmonių, pav. poetas, Tomas Venclava, 1997 m. liepos 6 d. 7.15 m. Balstogės radijo lietuviškoje laidoje , pasipiktinęs kalbėjo apie savo tautiečių veiklą Lenkijoj, vadindamas juos ekstremistais. Dėja, panašių pavyzdžių galima rasti daugiau.