Dauguma politikų, valdančių Vilniaus rajoną, valdžioje jau yra daugelį metų. Tai vienos partijos atstovai, kurie neturi konkurentų, todėl ir nėra postūmio varžytis keliant idėjas ar atliekant darbus.
„Aušra“: Vilniaus rajonas, esantis šalia sostinės, turėtų būti vienas iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių, tačiau yra priešingai: pagal daugelį rodiklių, šis regionas yra vienas labiausiai atsilikusių. Kuo galima šį paradoksą paaiškinti?
Gintaras Karosas: Yra keletas aspektų. Vilniaus rajone gyvenantys žmonės dirba Vilniuje, bet gyvena rajone, tad dauguma mokesčių eina į miesto biudžetą. Tai gana smarkiai paveikia rajono finansinę padėtį. Kitas aspektas – tai konkurencijos stoka, kadangi dauguma politikų, valdančių Vilniaus rajoną, valdžioje jau yra daugelį metų. Tai vienos partijos – Lenkų rinkimų akcijos – atstovai, kurie neturi konkurentų, todėl ir nėra postūmio varžytis keliant idėjas ar atliekant darbus.
Kaip manote, kodėl Vilniaus rajono gyventojų dauguma vis lipa ant to paties grėblio – renka partiją, kuri nesugeba spręsti šio regiono problemų? Nedarbo lygis Vilniaus rajone yra 5 proc. didesnis nei Kauno ar Klaipėdos rajonuose, nusikalstamumas pusantro ar du kartus lenkia Kauno bei Klaipėdos rajonų, dalyvavimas kultūriniuose ir sporto renginiuose yra penkis kartus mažesnis nei Kauno rajone.
Iš tiesų taip yra. Iš dalies tai trūkumas mūsų centrinės valdžios, kuri deda per mažai pastangų, kad žmonėms geriau paaiškintų padėtį. Kodėl žmonės balsuoja už tuos pačius veikėjus ir tą pačią etniniu pagrindu sukurtą partiją? Dėl nežinojimo, dėl informacijos trūkumo ir, galima sakyti, dėl tam tikro gąsdinimo. Prieš rinkimus yra paruošiami lankstinukai apie partijas ir jų programas, kad rinkėjai gautų daugiau informacijos. Bet tie lankstinukai nepasiekia gyventojų. Aš gyvenu Vilniaus rajono šiaurinėje dalyje ir galiu pasakyti, kad nei aš, nei mano kaimynai tų lankstinukų negauname, jie kažkur „nusėda“ savivaldybėse. Yra ir kitų dalykų. Man pasakoja vietiniai žmonės iš kaimų, kaip prieš rinkimus pas juos atvažiuoja vienos partijos ar savivaldybės atstovai ir sako: jei nebalsuosi, tai tavo vaikas negaus vietos vaikų darželyje, pats negausi darbo ir panašiai. Žmonės gauna per mažai informacijos, ji pas juos ateina tik iš vieno šaltinio, o ypač šio regiono kaimo gyventojai yra per mažai aktyvūs, kad patys tuo pasirūpintų.
Vilniaus rajono gyventojų tautinė sudėtis yra labai mišri, tačiau, galima sakyti, visų nelietuvių kilmės gyventojų balsus susižeria viena partija – Valdemaro Tomaševskio partija. Jos atstovai prieš rinkimus pasibeldžia į kiekvieno rajono gyventojo duris. Tai gal per mažai aktyvumo rodo kitos partijos?
Taip ir yra. Kitoms partijoms ir politikams nelabai sekasi bendrauti su žmonėmis, tad laimi nacionaliniu ar tariamu nacionaliniu pagrindu sukurta partija, kuri turi vieną priešą ir juo gąsdinama: esą jis ateis ir kažką pakeis, padarys ką blogo.
Kartais kyla įspūdis, kad Lietuvoje yra tik keturios tautinės mažumos: lenkai, rusai, karaimai ir žydai. Baltarusių sąjungos pirmininkas skundėsi, kad Pietryčių Lietuvoje gyvenantys baltarusiai, palikti vienos partijos valioje, virsta lenkais.
Šiauriniame Vilniaus rajone yra kaimai, kur gyvena žmonės, sovietmečiu atvykę iš Baltarusijos. Tai buvo masinė migracija iš kaimyninės šalies. Kadangi daugelį metų nebuvo galimybės pasirinkti mokytis valstybine kalba, jie visi lankė lenkiškas mokyklas ir dabar jau tapę ar tampa tarsi lenkais. Deja, tokia yra realybė.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius Vilniaus ir Šalčininkų rajonai paskelbė autonomiją, tuo parodydami savo santykį į Lietuvos valstybę. Jau antrą kadenciją esate Vilniaus rajono savivaldybės narys. Ar matote kokių nors teigiamų pokyčių, kurie bylotų apie Lietuvos valstybės ir jos autoriteto stiprėjimą šiame regione?
Per tuos keletą metų po truputį keičiasi vietos politikų požiūris. Tarybos nario pareigas pradėjau eiti praeitos kadencijos pabaigoje. Prisimenu, kaip radikaliai ir gana primityviai siekiama buvo pakenkti lietuviškoms mokykloms, kad jos gautų mažesnį finansavimą ar būtų išskaidytos. Tada ateidavo į lietuviškas mokyklas savivaldybės administracijos paruošti aktai jas reorganizuoti, pvz., prijungiant prie lenkiškų, nors jose dominuodavo lietuviai mokiniai, ar kitu būdu bloginant jų veiklos sąlygas. Dabar jau šiek tiek yra daugiau kultūros, žiūrima labiau pasvertai, mažiau stengiamasi aštrinti takoskyrą tarp dominuojančios lenkų bendruomenės ir mažuma esančių lietuvių.
Tad ar galima teigti, kad visų tautybių Vilniaus rajono vaikai turi užtikrintas vienodas sąlygas pasirinkti mokyklą?
Ne visai. Štai pavyzdys: Vilniaus rajono šiaurinėje dalyje yra Ažulaukės lenkiška mokykla. Mokykla moderni, su parku, stadionu, nors mokinių nėra daug. O lietuviška mokykla turi vos pusantro kambariuko sename pašto pastate. Tad nenuostabu, kad tėvai veža vaikus mokytis į Vilnių. Tai ne vienintelis atvejis šiame rajone, kai valstybine kalba norintys mokytis neturi tokios galimybės. Tai apgailėtina situacija. Kaip jau kalbėjome, ir kitų tautybių vaikai, kad ir tie patys baltarusiai, neturėdami pasirinkimo, eina į lenkiškas mokyklas, kurios daugeliu atvejų yra modernesnės, geriau materialiai aprūpintos nei lietuviškos. Reikalingas aiškesnis reguliavimas Švietimo ministerijos, kad nevyktų tam tikras diskriminavimas, kad būtų užtikrinta mokinių teisė mokytis valstybine kalba.
Ar Vilniaus rajono lenkams labai svarbus yra dvikalbių gatvių pavadinimų rašymas?
Visą gyvenimą su lietuviškais vietovardžiais ir gatvių pavadinimais gyvenęs žmogus staiga po 50 metų kažkodėl „užmiršta“, kad tai yra ne Gėlių, o Kviatova gatvė. Ir staiga jam prireikia versti tuos užrašus. Bent jau aš nesu sutikęs nei vieno žmogaus, kuriam šis poreikis būtų aktualus. Na, nebent valdininkams.
Viešojoje erdvėje sklando nuomonės, kad lenkiškas lenteles žmonėms pristato savivaldybių darbuotojai ar vienos partijos veikėjai, kad tai ne pačių žmonių iniciatyva.
Galimas dalykas. Man viename kaime pasakojo, kai atvažiavęs vietinis seniūnas pasiūlė kabinti lenkiškas lenteles. O ten kaip tik gyveno baltarusis, tai šis atsisakė.
Trys Seimo konservatoriai, tarp jų ir užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, siūlo steigti specialų fondą, kuris padėtų vystyti šiuo metu vieną silpniausių šalies regionų – Pietryčių Lietuvą. Į šį fondą būtų pervedamas 1 proc. akcizo pajamų, gautų už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką. Už sukauptas lėšas būtų galima plėtoti vietos bendruomenių veiklą, remti socialinius, sporto ir kultūros projektus, renovuoti viešuosius pastatus, įrengti žaidimų aikšteles vaikams, statyti naujas ir remontuoti senas ugdymo įstaigas. Beje, kad ir kaip būtų keista, šią iniciatyvą jau sukritikavo Varšuva.
Man ši iniciatyva patinka. Manau, jog ji gera tuo, kad fondo lėšos būtų paskirstytos neutralių ekspertų, o tai garantuoja didesnį objektyvumą, nei kaip kad tai vykdo savivaldybė. Be abejo, tai padėtų išspręsti Vilniaus rajono problemas, ir ne tik ekonomines.
Kalbėjosi Živilė MAKAUSKIENĖ, „Aušra“, 2012/18