Rašytojų klubas, geranoriškai atsiliepęs į Vilniečių ainių klubo iniciatyvą paminėti rašytojos, pedagogės Vlados Rusokaitės jubiliejų, lapkričio 23 d. surengė vakarą „Vilniaus krašto žmonės: Vlada Rusokaitė – 100“. Programoje dalyvavo rašytojai Birutė Jonuškaitė, Algis Uzdila, literatūrologė Danutė Balašaitienė, muzikologė Jūratė Burokaitė, skaitovė Irena Plaušinaitytė, pianistė Šviesė Čepliauskaitė ir šių eilučių autorė.
Kas gi buvo Vlada Rusokaitė, kurios pavardė šiandieną toli gražu ne kiekvienam žinoma?
Vlada Rusokaitė gimė 1911 m. lapkričio 8 d. Užbalio kaime Benekainių valsčiuje Lydos apskrityje.
1914 m., prasidėjus I pasauliniam karui, su tėvais išvyko į Taškentą. Ten išgyveno septynerius metus, iki 1921-ųjų. Po daugelio metų „Vėlinių“ cikle Vl. Rusokaitė rašė: Po Taškento rūmais mano tėvas guli… Į Lietuvą grįžo tik su motina. Jos paskatinta 1922 m. Vl. Rusokaitė atvyko į Vilnių. Gyveno lietuvių vaikų prieglaudoje, mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Jau gyvenimo saulėlydyje rašė: Vytauto Didžiojo gimnazija ir puikūs auklėtojai formavo mano (mūsų) dvasinį pasaulį, tuo išreikšdama jiems didelę pagarbą ir dėkingumą.
Dar būdama gimnazistė, 1928-ųjų pavasarį „Vilniaus šviesoje“ debiutuoja eilėraščiu „Pūskit, vėjai“, – ekspresyviu, atitinkančiu modernistinę laikraščio kryptį kūriniu.
Pūskit, vėjai, siauskit, audros,
Kalnai – veržkitės gaisrais;
Neškit laisvą mano mintį
Juodo sakalo sparnais.
– taip prasideda avangardistinis penkių posmų eilėraštis, pasirašytas kriptonimu V. R.
1931 m. Vl. Rusokaitė baigė gimnaziją ir pradėjo studijuoti polonistiką Vilniaus universitete. Vienerius mokslo metus – 1935/36-uosius – dėl sunkios materialinės padėties buvo priversta praleisti. Tais metais ji dirbo skaityklos vedėja Viečiūnuose ir slapta mokė vaikus, nes lietuviška mokykla, kaip ir daugelis mokyklų Vilniaus krašte, lenkų administracijos buvo uždaryta.
Studijų metais Vl. Rusokaitė aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių kultūrinėje veikloje. Ji įstojo į Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugiją, buvo Lietuvių studentų sąjungos narė. Ir bendradarbiavo lietuvių spaudoje – „Vilniaus šviesoje“, „Jaunimo drauge“, „Vilniaus rytojuje“, „Lietuviškame bare“ spausdino savo kūrybą ir straipsnius.
1929-30 m. „Jaunimo drauge“ Vl. Rusokaitė Daivos slapyvardžiu išspausdino tris eilėraščius: „Rudens vakarą“, „Kovos gadynėj“ ir “Nutilk, nurimk…“. Tai sklandžios ritmikos, jaunatviški, romantiškos meilės ir kovos už teisingesnį pasaulį šūkių kūriniai.
Skubėk, skubėk į kovos lauką,
Nešk savo jausmą, nešk ten sielą!
Ten laisvės dainos skamba, plaukia…
Kovot, laimėt – saldu ir miela!
(„Kovos gadynėj“)
Iš Vl. Rusokaitės tarpukario kūrybos tik tuos keturis eilėraščius ir turime. Nuo 1930 m. jaunoji kūrėja pasuko į prozą. Pirmasis prozos vaizdelis „Gyvenimo vingiai“ publikuotas 1930-ųjų pavasarį „Jaunimo drauge“. Iš viso periodikoje pavyko rasti septynis prozos kūrinius.
Itin aktyviai Vl. Rusokaitė bendradarbiavo Vilniaus dailės ir literatūros vienkartiniuose leidiniuose (1937-1939). Iš atsargumo kiekvieno iš septynių numerių redaktoriumi, kaip buvo įprasta tarpukariu, pasirašydavo vis kitas asmuo, „Varpos“ pasirašytos Vl. Rusokaitės. Pirmajame „Varsnos“??? Vl. Rusokaitė išspausdino įžvalgų straipsnį „Keletas charakteringų Žemaitės kūrybos bruožų“, kuriame aukštai vertino rašytojos talentą.
Vienkartiniuose ji publikavo ir tris prozos kūrinius: „Sulūžęs juokas“, „Pasmerktieji“, „Kambary be langų“. Novelių tematika įvairi: meilė, vertybių rinkimasis, teisingumo siekis, švietimo svarba. Gyvenimas be knygų, be švietimosi – lyg kambarys be langų, – paskutinės novelės leitmotyvas. Stilistika artima moderniajai to meto prozai. Autorė psichologiškai įžvalgi, jaučianti žmogaus nuotaikų kaitą ir gebanti tas akimirkas, veikėjų vidinius išgyvenimus perteikti pasakojimo tėkmėje.
Vl. Rusokaitė tarpukariu neišleido knygų, kaip jos draugai Ona Miciūtė ar Juozas Kėkštas. Bet jos kūryba buvo pastebėta ir gana teigiamai kritikų vertinama.
Pagrindinis tarpukario Vilniaus lietuvių literatūros kritikas Jonas Dagys (Jonas Karosas) rašė:
Vlada Rusokaitė savo novelėse vaizduoja daugiausia miesčionijos gyvenimą, jų smulkius kasdieninius rūpesčius ir rūpestėlius, (…) Vl. Rusokaitė savo novelėse iškelia ir inteligentijos siaurą egoizmą, smulkmeniškumą, tuščią gyvenimą, moters vaidmenį ir dalią. Vl. Rusokaitės žmonės – tai paukščiai apkarpytais sparnais. Nori skristi, bet nepajėgia. Tokia jau miesčionijos prigimtis. Kaimo siužetai mažai sutinkami.
Bet štai 1936 m. gruodžio 12 d. „Vilniaus žodyje“ skaitome žinutę: Vladė Rusokaitė rašo ilgesnį dalyką „Pro ūkaną veržiasi saulė“ (kaimo švietėjų gyvenimas). Deja, šito kūrinio periodikoje aptikti nepavyko, o rankraštis greičiausiai dingo karo metais.
1938 m. Vl. Rusokaitė dirbo knygyne Vilniuje. Atkreipė dėmesį į labai daug knygų perkantį jaunuolį. Tai buvo agronomas Jonas Pajaujis, knygas veždavęs jauniesiems Punsko valsčiaus ūkininkams. Taip Vlada susipažino su savo būsimu vyru, 1940 m. gegužę jie susituokė.
Atgavus lietuviams Vilnių,
1939 m. rudenį Vl. Rusokaitė pradeda dirbti vidurinėje amatų mokykloje, bet dirba tik pusmetį, nes 1940 birželį su vyru pasitraukia į Lenkiją, į jo tėviškę Punsko valsčiuje. Kupinus pavojų karo metus, kai tenka bėgti ir nuo Armijos Krajovos, ir nuo vokiečių, praleidžia Dotnuvoje ir Benekainiuose.
Karo pabaigos Vlada ir Jonas Pajaujai sulaukė Vilniuje. Vyras įsidarbino Žemės ūkio ministerijoje. Netrukus sulaukė primygtinio raginimo stoti į partiją. Jiedu suprato, kad nepajėgs prisitaikyti prie sovietų okupacijos reikalavimų. Nuo gresiančios tremties buvo priversti su repatriantų banga trauktis į Lenkiją. Išsirūpino dokumentus svetima pavarde, nes lenkų saugumas jau ieškojo J. Pajaujo už prieškarinę veiklą. Apsigyveno Lenkijos vakaruose.
Po Stalino mirties prasidėjus politiniam atšilimui, kaip rašė Vl. Pajaujienė laiške Marijai Burokienei, kai tik galima buvo tapti savimi, 1957 m. Pajaujai sugrįžta į Punską.
Kurį laiką Vlada mokytojavo, buvo puiki pedagogė ir savo dalyko žinovė, bet netrukus jai buvo uždrausta dėstyti lenkų kalbą, todėl teko įsigyti kitą specialybę. 1973 m. ji baigė bibliotekininkystę Vroclavo universitete ir iki 1982 m., iki pat pensijos, dirbo lietuvių mokykloje bibliotekininke.
Vlada ir Jonas Pajaujai aktyviai dalyvavo Punsko lietuvių kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, kovojo dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje. Jų namai, anot Janinos Macukonienės, buvo savotiškas tautinės kultūros centras. Vl. Pajaujienė visą gyvenimą buvo literatūros žmogus. Darbas su knygomis bibliotekoje buvo prie širdies, bet vien to nepakako. Ji redagavo Varšuvoje leidžiamas „Varsnas“. Ir svarbiausia – kūrė. Tarsi grįžo prie savo kūrybinio kelio pradžios, grįžo prie poezijos.
Vėlyvojo laikotarpio eilėraščių likę nedaug. Keletas Lenkijos lietuvių poezijos „Būki mums motina“ (1995) antologijoje ir keli ranka rašyti sąsiuvinyje.
Kokie jie, vėlyvieji Vl. Rusokaitės eilėraščiai? Lyginant su jos ankstyvąja poezija, laisvesnė ritmika, daugiau verlibro, juntama J. Kėkšto poetikos įtaka. Eilėraščiai dvelkia kūrybine ir dvasine branda. Pavadinčiau juos skausmo poezija, nes kone kiekviena eilutė pulsuoja gėla dėl nukankintų, žuvusių artimųjų, dėl gimtosios žemės, Tėvynės likimo. Gėla ir meilė – pagrindinis leitmotyvas, kaip eilėraštyje „Mano žemė“:
Mano žeme brangi,
Taip norėčiau į tavo apleistus dirvonus
Savo pėdą įspausti giliai,
Kad toj vietoj šaltinis ištrykštų gaivus –
Ir pavytusiai žolei, ir pavargusiam broliui…
Už įvairiašakę kultūrinę, pedagoginę, visuomeninę veiklą, už lietuvybės puoselėjimą Vl. Rusokaitė-Pajaujienė apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu (1997 m.).
1973 m. laiške M. Burokienei Vlada guodėsi:
Kur mūsų namai, horizontas Lietuvos miškų apjuostas, tai į tą pusę vis žiūriu. Be galo, iki skausmo ilgimės Vilniaus ir jaunystės draugų.
Vienas tų draugų – Juozas Kėkštas, su kuriuo susipažino ankstyvoje vaikystėje Taškente ir buvo net susigiminiavusi. Nuolat palaikė su juo ryšius, susirašinėjo, o poetui mirus savo namuose priglaudė išlikusią jo archyvo dalį. Juozo Kėkšto nekrologe
1981 m. „Aušroje“ Vl. Rusokaitė rašė:
Gamta jį apdovanojo patrauklia išvaizda, gabumais, o svarbiausia – kilniu charakteriu ir meile žmogui. (…) Jis niekad nenustojo tikėti kovos prasmingumu ir gėrio pergale. Gyvenime visuomet elgėsi sąžiningai, pagal savo įsitikinimus. (…) Niekam nepataikavo, nesigerino, visuomet laikėsi garbingai.
Tarsi apie save parašė, nes labai panašius pripažinimo, įvertinimo ir dėkingumo žodžius 2006 m. vasario 9 d. tarė jos mokiniai, bendradarbiai, bendražygiai, išlydėdami ją, Vladą Rusokaitę-Pajaujienę, Anapilin.
Vl. Rusokaitė-Pajaujienė nugyveno ilgą, gražų, turiningą gyvenimą. Ji buvo neeilinė asmenybė, tikras kultūros žmogus, Mokytoja iš didžiosios raidės – tai liudijo vakaro dalyvių pasisakymai.
Muzikologė, Vilniečių ainių klubo vicepirmininkė Jūratė Burokaitė plačiau papasakojo apie Vl. Rusokaitės mokslo metus Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir studijas Vilniaus S. Batoro universitete. Pasak prelegentės, gimnazijos mokytojai, vadovaujami direktoriaus M. Šikšnio, matematiko, daugelio vadovėlių autoriaus, rašytojo, dramos „Pilėnų kunigaikštis“ autoriaus, suteikdavo savo auklėtiniams fundamentalų vidurinįjį išsilavinimą. Apie tai liudija daugelio abiturientų (prof. P. Norkūno, P. Čibiro, M. Horodničienės, M. Lukšienės, A. Liobytės) pasiekimai mokslo, meno srityse. Gimnazijoje rūpintasi moksleivių meniniu lavinimu, pilietiškumo, patriotizmo ugdymu. Jie galėjo mokytis muzikos, dailės, šokio, buvo skatinami kurti literatūrinius kūrinius, rašyti referatus įvairiomis temomis. Vl. Rusokaitei mokantis paskutinėse Vytauto Didžiojo gimnazijos klasėse, veikė literatų kuopa „Atžala“, kurios susirinkimuose ji skaitė du scenos veikalėlius „Giedrė“ ir „Tautos atgimimas“, gyvų diskusijų sukėlusį referatą „Charakteris“. Kad Vl. Rusokaitės būta mąstančios, nebanalios gimnazistės, liudija įrašas jos draugės Onos Miciūtės atminimų albumėlyje 1924 m.:
Be skausmo širdies
Nesuprasi linksmybės,
Be skriaudų ir vargų
Nepajusi liuosybės,
Be širdies tobulos
Neatrasi tiesos.
Kalbėdama apie jubiliatės studijų metus, J. Burokaitė akcentavo jos dalyvavimą Vilniaus lietuvių studentų sąjungos bei jos studenčių sekcijos veikloje, bendradarbiavimą „Sesių talkoje“, kurią redagavo jos draugė Ona Miciūtė. Susirinkimuose Vl. Rusokaitė skaitydavusi savo kūrybą (apsakymėlis „Nesakė vakaras“), referatus, recenzijas (V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“).
Rašytojas Algis Uzdila, daug metų dirbęs Punsko licėjuje kartu su Vl. Pajaujiene, prisiminė ją kaip puikią pedagogę, tikrą lietuvę, sunkių išgyvenimų patyrusį žmogų. Štai keletas prelegento kalbos fragmentų:
Vlada Rusokaitė – prieškario Vilniaus krašto atstovė, tačiau didesnę gyvenimo dalį praleido Lenkijoje. Galvojame, kad Vlada su vyru Jonu Pajauju, praslinkus frontui, jautė negalėsianti pritapti prie sovietų valdžios Lietuvoje, todėl ir pabėgo į Lenkiją. Reikėtų galvoti kitaip. Tai sovietų valdžia jautė, kad nepajėgs suvirškinti bent kiek aktyvesnių, laisvesnio proto Lietuvos žmonių, kad jiems bus jie didžiulis kliuvinys, todėl nusprendė juos pašalinti. Nuosprendis buvo paskelbtas ir Pajaujams.
Vlada su Jonu surinko visas savo santaupas ir nelegaliai įsigijo dokumentus svetima pavarde, leidžiančius kirsti Tarybų Sąjungos-Lenkijos sieną Kuznicoje. Vos tik pervažiavo į Lenkiją, po kelių dienų sužinojo, kad kažkas įskundė juos. Jautėsi nesaugūs, todėl slapstėsi Lenkijos gilumoje. Tik sulaukę Stalino mirties ir politinio atšilimo, galėjo legalizuotis ir grįžti prie savo pavardžių. Per tą laiką Punske įsikūrė bendrojo lavinimo licėjus lietuvių dėstomąja kalba. Apie tai sužinoję Pajaujai parvažiavo į Punską. Jonas įkūrė kaimo jaunuoliams žemdirbystės pagrindų mokyklą, o Vlada buvo priimta į licėjų lenkų kalbos mokytoja. Bet ir toliau ji čia buvo nepageidaujama, kaip pagaliau ir pats Punsko licėjus buvo valdžiai šašas. Imta regzti pinkles. Brandos egzamino metu valdžios pamokytas mokinys ėmė naudotis skiaute, ko laukė atvykęs mokyklų vizitatorius ir pakėlė didžiulį triukšmą, kad Punske egzaminai falsifikuojami, nes mokymo lygmuo esąs apgailėtinai žemas ir moksleiviai luošinami. Polonistė Vlada ir lituanistas Jonas Stoskeliūnas buvo diskvalifikuoti, ir viena neteko darbo, kitas buvo išsiųstas į kaimo mokyklėlę. Tuomet Vlada įstojo į Vroclavo universitetą studijuoti bibliotekininkystę. Gavusi diplomą buvo priimta į Punsko licėjaus biblioteką.
Iš tų laikų išliko žinomas Vlados posakis: “Vaikeli, skaityk poeziją, nes visiškai sužvėrėsi”. Įsidėmėtina: “skaityk poeziją”… Taigi ne kokią kitą literatūrą, o eiliuotą. Gal todėl, kad pati dar prieškario sąlygomis bandė eiliuoti ir jos kūriniai buvo spausdinami.
Su Vlada ir Jonu Pajaujais man teko ilgus metus kartu dirbti ir daug bendrauti privačiame gyvenime. Taip susiklostė, kad net suėjome su jais į giminystę. Girdėjau daug jų pasakojimų, daug išklausiau sielvartų. Punske dažnokai užlipdavome kur nors ant kalnelio, tada matydavau, kaip Vlados akys krypsta į Lietuvos pusę. Ir jutau, kaip ją traukia tai, kas niekaip nepasiekiama. Tada ir pabandžiau jos jausmus suvesti į tokią trumpą eiliuotę:
Kaip arti
toluma,
kaip toli
artuma…
Gerklėj spindi
karti
ašarėlė
marti.
Rašytoja Birutė Jonuškaitė, Punsko licėjaus auklėtinė, pasakojo:
Vlada Rusokaitė-Pajaujienė mano atmintyje yra išlikusi kaip išskirtinė mūsų krašto asmenybė. Ją ir jos sutuoktinį, agronomą Joną Pajaujį, pažinojo visi Punsko parapijos gyventojai. Apie Pajaujus kiekvienuose namuose buvo kalbama su pagarba ir atida. Jų namai buvo tapę lietuvybės lopšiu: juose rinkosi žmonės, anuomet kovoję dėl lietuviškų mišių Seinų bazilikoje, juose buvo aptariamas Vlados redaguojamas nepriklausomas Lietuvių draugijos Varšuvos skyriaus žurnalas „Varsnos“.
Ši pagyvenusi, maloniai besišypsanti, visada elegantiškai apsitaisiusi pora (Vlada būtinai su skrybėlaite) keliaudavo kiekvieną sekmadienį į bažnyčią ir iš karto išsiskirdavo tarp visų kitų parapijiečių. Kodėl? Jiedu spinduliavo įgimta, aukščiausio lygio inteligencija, kurios net ir kelis aukštuosius mokslus baigę, geriausių etiketo manierų išmokę žmonės kartais neturi. Juk kiekviename žingsnyje jausti pagarbą kito minčiai, elgesiui, kiekviename žingsnyje sugebėti neįsibrauti į kito erdvę, jos nepažeisti sugeba tik išskirtiniai žmonės. Tai supratau besimokydama Punsko licėjuje, kuriame bibliotekininke dirbo Vlada Pajaujienė.
Tada aš nežinojau, koks sudėtingas buvo jos gyvenimas, kiek daug negandų teko jai patirti. Pernai, rengdama spaudai knygą „Laiko pameistrys“ apie Č. Milošą (Cz. Miłosz) ir
O. Milašių ir versdama K. Čyževskio (K. Czyżewski) straipsnį į lietuvių kalbą, atradau tokius sakinius: Kai 1989 metais Miłoszas aplankė Punską, „mažąją” Lenkijoje gyvenančių lietuvių „sostinę”, sutiko studijų laikų draugę, Vladą Pajaujienę, su kuria mokėsi Vilniaus universitete. Labai nustebęs paklausė: “Kaip jūs pragyvenote visus tuos laikus? – Nuo visų bėgome”, – atsakė ji. Daugiau kaip šimtą metų žmonės palikdavo šias vietas – slėpėsi tolimose, bevardėse, tylėjimo nišose, išsikeldavo į miestus, emigravo už vandenyno, bėgo nuo vis naujų konfliktų lavinos ir karų, buvo vežami gyvuliniais vagonais į imperijų gilumas, be užgyvento turto ir teisių, atplėšti nuo šaknų…
Visa tai teko patirti ir Vladai Pajaujienei. Č. Milošas lenkų kalbos studijas metė dėl to, kad per daug moteriškas fakultetas žeidė jo vyriškas ambicijas, todėl perėjo į nemėgstamą, bet „vyrišką“ teisę… Vlada irgi jų nebaigė, bet dėl nepriteklių ir politinių priežasčių. Jai teko bėgti iš sovietinės Lietuvos pasikeitus pavardę – pora su Pavliakų pasais iki Stalino mirties gyveno Lenkijos pietvakariuose, o kai sugrįžo į vyro gimtąjį kraštą, ėmėsi visokiausių darbų: mokytojavo bendrojo lavinimo licėjuje ir žemės ūkio mokykloje, dirbo instruktore Punsko lietuvių kultūros namuose, mokė vaikus groti muzikos instrumentais. Vėliau, neakivaizdžiai baigusi Vroclavo universitete bibliotekininkystę (kartą per mėnesį jai tekdavo važiuodavo traukiniu per visą Lenkiją į kitą jos kraštą), iki pat išėjimo į pensiją 1982 metais, darbavosi Punsko licėjaus bibliotekoje. Būtent bibliotekoje ją ir pažinau.
Mes, mokiniai, vadindavom ją Lapuke arba Peluke, nes tik tokie mažybiniai žodžiai galėjo tikti šiai nedidukei, bet sugebančiai išskirtinį poveikį padaryti bet kuriam neklaužadai, moteriai. Ji mums buvo puiki patarėja ne tik renkantis knygas, bet ir savotiška gerų manierų, gero skonio (literatūros, aprangos, elgesio srityje), padoraus gyvenimo mokytoja. Didžiausi mokyklos išdykėliai stovėdavo prieš ją galvas nuleidę, susigėdę, nedrįstantys prieštarauti, meluoti ar krėsti šunybes, kai ji tik su jai būdinga maniera išrėždavo savo „firminę“ frazę: „Skaityk, vaikeli, knygas, o tai visai sužvėrėsi“. Neįmanoma buvo ant jos pykti ar įsižeisti, nes juk ji buvo Pelukė – kitokia nei kiti per pamokas moralizuojantys, šaukiantys ar barantys pedagogai už tas nuodėmes, kurias išėję iš klasės patys darydavo. Jai negalėjai nieko prikišti, niekuo apkaltinti, nes ji niekada nesidėjo jokios kaukės, savo elgesiu įrodė, kad teorija negali skirtis nuo praktikos. Ir visų pirma už tai ją mylėjome ir gerbėme.
Literatūrologė Danutė Balašaitienė, su Vlada Pajaujiene susipažinusi 1978 m., kai pradėjo mokytis Punsko licėjuje, pabrėžė, jog jubiliatė jos atmintyje iškyla kaip Mokytoja iš didžiosios raidės, iš pašaukimo, mokanti asmeniniu pavyzdžiu. Dėl politinių aplinkybių ji negalėjusi mokytojauti, tik kartais pavaduodavusi. Vieną tokią pamoką D. Balašaitienė įsiminusi visam gyvenimui:
Tai buvo 1980-ųjų gruodžio mėnesį, buvau licėjaus trečios klasės mokinė. Mūsų polonistė Onutė Golombkienė (Anna Gołąbek) atsivedė Vladą Pajaujienę į lenkų kalbos pamoką. Pasirodo, Nobelio premiją gavo lenkų rašytojas Česlovas Milošas. Iš Vlados Pajaujienės sužinojome, kas toks buvo Česlovas Milošas, nes mokymo programose jo kūrybos nebuvo. Tais laikais Lenkijos Liaudies Respublikoje Milošo knygos buvo leidžiamos tik pogrindžio leidyklose, viena tokių buvo ir netolimuose Suvalkuose, bet tada mes to nežinojome. Paaiškėjo, kad mūsų bibliotekininkė taip pat yra garsaus Vilniaus universiteto auklėtinė, baigusi ten polonistiką ir pažinojusi to paties universiteto auklėtinį, o dabar jau Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą. Sužinojome apie jo veiklą literatūrinėje grupėje „Żagary“, kad jau prieš karą jis buvęs garsus ne tik Vilniuje, bet ir Lenkijoje. Vlada Pajaujienė mums papasakojo apie Česlovo Milošo gyvenimą Paryžiuje ir Berklyje, perskaitė jo eilių. Per tą įsimintiną pamoką sužinojome ir tai, jog Milošo eilės, Juozo Kėkšto išverstos į lietuvių kalbą, pasirodė kaip poezijos rinktinė „Epochos sąmoningumo poezija” 1955 metais Buenos Airėse. Mus, mokinius, labiausiai domino Vilnius, kurio nei vienas klasėje nebuvome matę, Lietuva, kurią tada labai idealizavome. Vlada Pajaujienė mielai pasakojo apie savo studijų laikų Vilnių. Nuo to laiko jau kitaip, su dar didesne pagarba, žiūrėjome į mūsų bibliotekininkę, mūsų meiliai vadinamą Pelyte. Būdama bibliotekininkė, ji dirbo ir auklėjamąjį darbą. Daugelis Punsko krašto žmonių iki šiol Vladai Pajaujienei yra dėkingi už ugdytą meilę lietuvybei, pagarbą savam kraštui ir tradicijoms, knygai, už sąžiningumą, kruopštumą, atsakomybę.
Prelegentė papasakojo apie Mokslų akademijos Rankraščių skyriuje saugomus Vilniaus lietuvių studenčių sekcijos veiklos protokolus, apie Rankraščių skyriuje išlikusius garsaus Stepono Batoro universiteto profesoriaus Manfredo Kridlio įrašus iš seminaro Literatūros kūrinių analizė su pastabomis apie Vlados Rusokaitės rašto darbus. Kalbėdama apie aktyvų jubiliatės dalyvavimą tarpukario Vilniaus lietuvių spaudoje, prelegentė pabrėžė, jog Vlados Rusokaitės indėlis į kultūrinį ir literatūrinį prieškario Vilniaus lietuvių gyvenimą nei kiek ne mažesnis negu kitų jos bendraminčių.
Kaip jau buvo minėta, po Juozo Kėkšto mirties išlikusi poeto archyvo dalis iš Varšuvos buvo atgabenta į Punską pas Pajaujus. D. Balašaitienė prisiminė įsimintiną susitikimą su Vlada Rusokaite 1986 metų rugsėjo pabaigoje, kai būdama penkto kurso studentė rinko medžiagą diplominiam darbui „Juozo Kėkšto gyvenimas ir kūryba“:
Būtent tada man Vlada Pajaujienė papasakojo apie Armijos Krajovos veiklą Vilniaus krašte, kaip vos liko gyvi apšaudant Benekainius. Kai pasiteiravau, ar turi kokių rankraščių iš Vilniaus laikų, atsakė, kad 1946 metais bėgdami į Lenkiją svetima pavarde, stengėsi viską, kas galėtų būti įkalčiu, sunaikinti, toks likimas ištiko ir rankraščius.
Prelegentė paskaitė jos užrašytų Vl. Pajaujienės atsiminimų apie Juozą Kėkštą ištraukų ir tęsė pasakojimą apie Punsko laikotarpį:
Pas Pajaujus varčiau ir užjūrio „Literatūros lankų“, „Aidų“ komplektus, ir Varšuvoje leistas „Varsnas“. Gyvendama mažame Punsko miestelyje, Vlada neužmiršo intelektualinio darbo. Susirašinėjo su lietuviais iš viso pasaulio, gaudavo lietuvišką spaudą, palaikė ryšius. Tuomet Vlada rašė straipsnius į užsienį, vertė, atsakinėjo į laiškus. Vlada Rusokaitė-Pajaujienė širdyje buvo poetė, kuri jautė ir suprato daugiau negu paprastas žmogus. Ji išliko ištikima savo kraštui ir tautai, ir tokia ji išliks mūsų atmintyje.
Šventiškumo, jubiliejinio skaidrumo vakarui suteikė Šviesės Čepliauskaitės paskambinti F. Šopeno ir F. Listo kūriniai bei Irenos Plaušinaitytės perskaityti jubiliatės eilėraščiai. Ne vienas klausytojas išeidamas sakė net nesitikėjęs, kad bus taip įdomu, kad tiek sužinos. Visi džiaugėsi ir vakaro atmosfera, turininga ir jaukia. Ačiū Rašytojų klubui, kad jis rengia ne tik garsių, žinomų rašytojų ir kultūros žmonių vakarus, bet ir kelia iš užmaršties primirštas, mažiau žinomas, bet ne mažiau svarbias mūsų kultūros raidai bei tautos istorijai asmenybes.
Alma LAPINSKIENĖ, „Aušra“ 2011/23