Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui
Pernai minėjome vysk. Justino Staugaičio 150-ąsias gimimo metines. Jis viena ryškiausių XX a. pradžios Lietuvos asmenybių, vienas iš mūsų liaudies apdainuotų milžinų. Tai buvo žmogus, įrėžęs savo pėdsakus beveik visuose svarbiausiuose XX a. pirmosios pusės Lietuvos valstybės kūrimo įvykiuose. Jo vardas turėtų visiems laikams išlikti Lietuvos istorijoje ir mūsų atmintyje. Beje, jis ir jo darbai šiandien neretai būna pamiršti. Kaip tai įmanoma?
Sovietmečiu ši asmenybė buvo šalinama iš istorinės atminties. 1966 m. dėl žinomų priežasčių Lietuvoje nepaminėtas vyskupo gimimo šimtmetis. Nepriklausomoje Lietuvoje 1991 m. užmiršta deramai paminėti jo 125-ąsias gimimo metines. Palyginti nedaug apie J. Staugaitį buvo kalbama, minint jo 150-ąsias gimimo metines. Tiesa, surengta J. Staugaičiui skirta paroda (ji eksponuota ir Seinuose), įvyko keletas konferencijų.
Antai 2016-ųjų pavasarį bandžiau paklausti mūsų krašto gyventojų, ką jie žino apie šį tiek daug Lietuvai nuveikusį žmogų. Pateiksiu keletą atsakymų.
„Justinas Staugaitis? Girdėtas. Jo pavardė turbūt susijusi su Seinais. Beje, mokykloje apie jį nesimokėme“ (mūsų krašto studentas).
„Skaičiau apie jį, bet šiuo metu nedaug prisimenu. Atmintis jau nebe ta. Jo vardas man siejasi su Seinų kunigų seminarija ir lietuvių tautos atgimimu“ (visuomenės veikėjas, pensininkas).
„Tikrai nežinau. Gal koks Lietuvos politikas?“ (istorikas).
„Jo vardas man kažkur girdėtas, gal Bažnyčios kontekste“ (jaunuolė, lituanistė).
Kas žino, kur yra Tupikų kaimas, kuriame 1866 m. lapkričio 14 d. gimė J. Staugaitis? Ar prie kelio į Tupikus yra nuoroda „Staugaičio gimtinė“? Ar stovi ten jam pastatytas paminklas, ar yra įmūryta memorialinė lenta? Ar Tupikų kaimo gyventojai vyskupo atminimą puoselėja, ar didžiuojasi juo? Ar Lietuvos paštas išleido jubiliejui skirtą pašto ženklą?
2016-uosius LR Seimas buvo paskelbęs Prezidento Kazio Griniaus metais. Žinia, savieji šlovina savuosius. J. Staugaitis buvo nepaprastai ryžtingas ir tiesus asmuo. Ėjo tik tiesiai, nenukrypdamas nei į kairę, nei į dešinę. Net mirdamas mąstė apie Tėvynę. Paskutiniai jo žodžiai: „Dieve, neapleisk Lietuvos“.
***
J. Staugaitis tai vienas iškiliausių lietuvių. Jis buvo žymus kultūrininkas, diplomatas, politikas, rašytojas, teologas, veiklus kunigas ir ryžtingas vyskupas, savo gyvenimu ir darbais artimai susijęs ir su Seinais. Seinuose mokėsi kunigų seminarijoje, redagavo „Šaltinio“ spaustuvėje leidžiamą „Vadovą“. Seinuose parašė daugybę aktualių ir reikšmingų straipsnių. Į jo straipsnius atsiliepdavo bemaž visa ano meto lietuvių spauda.
Kaip pažymi vysk. Jonas Kauneckas, J. Staugaičio gyvenimo šūkis buvo: „Reikia“. Kai Lietuvai reikėjo siekti nepriklausomybės, stojo dirbti politinio darbo, kai būtina buvo gintis nuo bedievybės, rašė apologetinius straipsnius bei knygas, kai žūtbūtinai reikėjo mokyklų ir prieglaudų – jas steigė, kai reikėjo kunigų seminarijos – ją pastatė ir įkūrė. Ko tik reikėjo nepriklausomai Lietuvai, tai jis darė.
***
1890 m. J. Staugaitis baigė Seinų kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Kunigavo įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietose: Seinų vyskupijos bažnyčiose, Varšuvoje. 1905 m. Marijampolėje įsteigė „Žiburio“ draugiją. Jo sumanymu ir iniciatyva buvo įkurtos kelios pradžios mokyklos, senelių ir vaikų prieglauda, mergaičių progimnazija, įsteigta „Žagrės“ draugija, „Žiburio“ draugija neturtingiems moksleiviams bei studentams remti, pirmasis Lietuvoje vaikų darželis.
J. Staugaitis dirbo mokslo ir spaudos darbus. Buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, pasižymėjo kaip puikus redaktorius, publicistas, katalikybės ideologas. Savo įžvalgas tikybos, moralės, politikos temomis spausdino lietuvių spaudoje. Iš viso išleido 17 knygų, parašė daugiau kaip 350 straipsnių. Sukūrė trijų tomų romaną „Tiesiu keliu“. Rankraštyje liko jo apysaka „Tarp jausmų ir pareigos“.
Jis daug nuveikė lietuvių sielovadoje. Buvo Garliavos dekanas, Seinų kapitulos kanauninkas, prelatas, Telšių vyskupas ordinaras. Įkūrė Telšių kunigų seminariją. Jo iniciatyva Telšių vyskupijoje buvo įsteigta 12 naujų parapijų ir bažnyčių, 5 vyrų, 11 moterų vienuolynų.
Nepaprastai svarbi J. Staugaičio politinė veikla. 1917 m. rugsėjo mėn. jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas į prezidiumą, tapo Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. sausio mėn. išrinktas Lietuvos Tarybos vicepirmininku. Vėliau tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, Valstybės Tarybos vicepirmininku. 1919–1920 m. buvo Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės užsienio šalyse vadovas. Steigiamojo Seimo atstovas, Steigiamojo Seimo vicepirmininkas. Pirmojo ir Antrojo Seimų atstovas, kelių kadencijų Seimų vicepirmininkas ir pirmininkas. Galima sakyti, kad ėjo ir prezidento pareigas.
***
Kaip minėjau, J. Staugaičio gyvenimas ir veikla buvo susiję su Seinais. Čia jis praleido beveik 10 labai reikšmingų gyvenimo metų. Atvyko į Seinus 1885 m. Beje, Seinai tuomet nepadarė J. Staugaičiui didesnio įspūdžio. Kelios kreivos gatvės, menki, daugiausia mediniai namai, keli mūro namai – tai viskas, kas pasiliko jaunuolio atmintyje. Miestelis buvo purvinas ir pilnas šiukšlių, kadangi išvakarėse pasibaigė didieji Seinų Švč. Panelės Aplankymo atlaidai. Į juos suvažiavo labai daug žmonių, todėl gatvės buvo pavirtusios mėšlynu. Didžiausia miesto puošmena buvo katedra ir kunigų seminarija. Beje, ir katedra Staugaičio nesužavėjo. Ji buvo labai apleista ir prašyte prašėsi remonto.
Apibendrindamas Seinuose praleistą laiką Staugaitis savo atsiminimuose rašė: „Anais laikais Seinų seminarija buvo perdėm lenkiška įstaiga. Teologijos ir filosofijos mokslams, tiesa, buvo vartojama lotynų kalba, bet šiaip visa kas buvo lenkiškai: lenkiškai buvo dėstomi visi vadinamieji pagalbiniai mokslai, lenkiškai būdavo sakoma mums konferencijos, visi mokytojai su mumis kalbėdavosi tik lenkiškai.“ Tačiau toliau J. Staugaitis teigia: „Bet reikia pripažinti, kad niekas mūs dėl lietuvių kalbos nepersekiojo. Jei pasišaipydavo iš mūs, tai patys draugai lenkai, vadinamieji mozūrai. Vyresnybė mums dėl lietuvybės jokių priekaištų nedarydavo. Rekreacijų metu padainuodavome. Dainuodavome daugiausia lietuviškai. Seminarijos vyresnybė girdėdavo, bet nė pusės žodžio nesakydavo.“ Seminarijoje klierikai skaitydavo draudžiamą lietuvišką spaudą: „Aušrą“, „Šviesą“.
Studijas Seinų kunigų seminarijoje J. Staugaitis savo atsiminimuose taip pat vertino kritiškai: „Būtino apologetikos mokslo, kaip atskiro dalyko, pamokų visiškai nebuvo. Filosofija, teologija ir istorija buvo mums taip dėstomos, lyg kad mes būtume gyvenę XIV amžiuje, lyg kad šiandien jokių klausimų nebūtų. Trumpai kalbant, seminarijoj viešpatavo sena rutina. Į gyvuosius gyvenimo klausimus, kurie nedavė mums ramumo, patys apgraibomis ieškojome atsakymų knygose. Bet ir dėl knygų skaitymo jokių nurodymų mes neturėjome.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl