Yra, kas nėra poezija

Yra, kas nėra poezija. Jei poeziją siejame su kalba, su tikrenybe kalboj (pasak Sigito Gedos), tai poezija nėra į ją pretenduojantis, bet tikrenybės kalboj neįgyjantis, neturintis tekstas. Jei poeziją siejame su daiktais (eilėraštis – šitas senas namas), su būsenom, tai poezijos nėra be matančio žvilgsnio, be įrėminančios refleksijos.

Yra, kas nėra poezija. Nėra nieko, kas negalėtų būti poezija. Jei tik perskrostų energija – iš žvilgsnio, būsenos, kalbos.

Iš ko kyla šie klausimai ir sąlyginiai bandymai atsakyti? Iš klausimų, kuriuos apskritai kelia poezija. Svarstyti, kas nėra poezija, vaisingiau galima tik klausimo, kas yra poezija, akivaizdoje. Poezija nėra, kas ja netampa. Įmanu ir atsakyti taip: poe­zija yra visa, ką galima suvokti kaip poe­ziją. Jei negalima suvokti, tai jos ir nėra. Tiesiog – suvokti; arba justi, kad tai veikia sąmonę (arba sielą, kaip lietuviško galvojimo kontekstuose taisytų Arvydas Šliogeris), padeda atsirasti būsenai, kurioje gyvenimas (arba žmogaus pasaulis) priartėja prie prasmės zonos, esančios nuolatinėje ne-prasmės kaimynystėje. Klausimas, kas yra poezija ir kas ji nėra, pritraukia prasmės klausimą (kartais siauresnį, o kartais platesnį): kas yra prasmė ir kas ji nėra. Žingsnis į šalį – paabejojant: ar mes tiesiogiai susitinkame su tuo, kas nėra poezija, ar klausimas tik spekuliatyvus, neiškylantis iš patirties. Yra, kas nėra poezija, bet sąmonei, turinčiai poe­zijos patyrimų, jis nerūpi. Yra, kas yra rudens lapas, ir yra, kas jis nėra. Bet juk tikrai, labiau rūpi, kaip kas nors yra; kodėl kas nors yra, o ne niekas. Poezijos, kaip ir žmogaus (ar žmogaus pasaulio), tikslai nežinomi. Nežinomybės akivaizdoje esame atsargesni.

Taip, yra prasmė kaip kažkas, ką sąmonė apčiuopia, palyti, su kuo susitinka. Yra ir prasmės regimybė, iliuzija. Bet jeigu prasmės iliuziją sąmonė gali išgyventi kaip prasmę, ar ji ir nėra prasmė, tik kitaip, kitu būdu, pavidalu. Gal panašiai su eilėraščiu.

Kas nėra poezija, gali būti poezija ar jos iliuzija tai vienintelei sąmonei, kuri šią vienintelę akimirką banalią (profesionalumo požiūriu) žodžių sanpyną patiria kaip savo būsenos atitikimą, gražų įžodinimą: ruduo, krinta lapai gelsvi ir raudoni… Dar ne, ne poezija, bet galbūt, gal trūksta labai nedaug, bet ko – nežinome. Artimu poe­zijai būdu sąmonę gali veikti gamta, ypač tie reiškiniai ir pavidalai, kuriuose tarsi slypi raštas, kalbumas, iškalbumas (saulėlydis, banguojanti jūra, gražiai krintantys lapai, žydinti lanka, bet ir klampus rudenio kelias). Poetinis gamtos tyrimas yra vienintelis patikimas gamtos tyrimas. Visa, kas kalbina sąmonę, įkalbina, atveria ją kalbumui. Seniausi poezijos pavidalai iš sąmonės reakcijų į gamtą, į gamtoje slypinčią prapoeziją, atsiveriančią ir pirminiais žodžiais. Kad poezijos galimybė pasirodytų kaip poezija, kaip kalbos veiksmas, reikia sielos atliepinio. Jokia gamta, joks vėjas, joks žydėjimas nėra poezija, jei nėra juos pagaunančios, suvokiančios, išgyvenančios sąmonės, jei nėra žvilgsnio.

Galima galvoti apie būsenų poetiškumą (neretas poeto atodūsis – tai, ką norėjau pasakyti, liko anapus pasakyto); tas ar ta, kuriai pasiseks (bet gal ir nepasiseks) parašyti eilėraštį, jo galimybę jau patyrė kaip būseną, iš kurios kas nors prasideda ar yra pradedama. Tikėtina, kad būsena gali būti aukštesnė poezija negu jos kalbinė realizacija. Kad ta būsena, tas energijos gumulas gerklėj, yra bendras kūrybai.

Ne poezija gali būti tai, kas dar ne, bet jau pakeliui į poeziją (netgi didelę, reikšmingą), bet dar nėra poezija, dar ne poezija: sąmonė tik bando užrašyti reakcijas, atliepinius, būsenas, renka žodžius. Dar ne, bet jau pakeliui. Pakeliui, bet nebūtinai pasiseks išeiti į kelią. Kartais koks kluptelėjimas yra lemtingas.

Maža digresija: rugsėjo pabaiga Debesnose, stebuklingoje didelės pelkės prie pat Varnių erdvėje. Bendresnio jutimo susidarymui pacituosiu Vytautą Mačernį iš „Songs of Myself“: „Pelkės kvepia. / Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas kyląs iš gelmių. / Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios, / neaprėpiamos, bekraštės pelkės.“ Pelkės patinka mažumai; daugumai –­ jūra; bet ir iš poetiškumo inercijos. Iš tos mažumos mažyčiai daliai pelkės patinka taip, kaip jos patiko Mačerniui. Ištardamas pelkės kvepia, jis ištaria poeziją kaip kvapą. Tie, kuriems pelkės ne tik nekvepia, bet ir atrodo skurdžios, nykios, jose poezijos tikriausiai ir neras. Tokia mažytė skirtis, atožvalga į patinka nepatinka, atrodo ir yra. Bet savo patirtim einant pelke (deja, tik taku, o reiktų bristi, kaip brisdavo ir Mačernis) noriu paremti dar ne, bet galbūt pakeliui. Debesnų pakraščiai apganyti, krūmokšniai apskaibyti, dar nieko, kas vestų į slaptį, gilumą, atskirumą ir atskirtumą, bet žinau, kad takas veda tolyn (taip sąmonė žino skaitanti eilėraštį, o ne reklamos tekstą), gal ir todėl imu pastebėti, kaip žemėja beržiukai, jau vieni keružiai, kaip suboluoja švyliai, kaip akivare subur­buliuoja juodas vanduo, o kemsyne sušvyti spanguolių lašiukai. Atskirai niekas nėra pelkė, pelkė yra visuma, pagal Vytautą Mačernį – kvapas. Taip, galiausiai jį pajuntu: tirštą, tamsų, lipnų, rūgštoką. Jutimais bandau tą kvapą pasakyti. Taip bandome pasakyti ir poeziją, jos esimą. Esimas mums rūpi labiau nei nesimas. Bet neatskiriamai. Tiek apie dar ne poeziją, bet jau pakeliui į ją. Kaip iš nuganytų pakraščių į gilumą, į pelkę, kuri jau kvepia. Rizika ištarti: poezijos nėra, kai nėra poezijos kvapo. Vis dar apie pelkę. Bet juk pelkės akivaizdoje neištarsi: išsisupus plačiai… Tai, kas yra, veikia ir to, kas nėra, galimybes būti.

To, kas dar nėra, bet gal ir nebus (netaps, nevirs) poezija, mirga marga rašančių žmonių dienoraščiuose, užrašų knygelėse, po mirties, be pačių rašytojų valios tokių eiliuotų tekstelių paskelbiama Raštuose. Vienas kitas pavyzdys iš klasikos: „Ten ilgesį mano augino / Saulėleidžių toliai slaptingi“; „Nebėr vasaros, / Nebėr sapno. / Yra žiauri, skaudi tikruma“; „Kaip Dievo prakeiktasis, kaip Kainas / Aš bėgu nuo šešėlio savo, / Aš vergas, plakamas aistros botagų…“; „Armonika / Lyg paukš­tis dideliais sparnais. / Amerika, Amerika!“ (Salomėja Nėris, II, 1957). Kažkas blykstelėjo: vaizdas, atsiminimas, būsenos kontūras saulėleidžio artumoje, pasigirdo melodija, bet nutrūko, galbūt prasitęsė kitu būdu, jau poezijos. Skaudžioj tikrumoj kažko pasigęsta: nebėr vasaros, nebėr sapno. Bet žodžiai neįgijo vidinės jungties, eilėraštis tiesiog neįvyko. Imtasi didelio palyginimo, biblinio, aiškiai per didelio, bėgimas nuo šešėlio savo per mažas, pajusta, kad išlyginti nepasiseks, kad poezijos čia nebus. Armonika ir Amerika –­ aiškiai per aiškūs, neįdomūs sąskambiai, tik pamėginta; pamėginta eiti palyginimo keliu, bet neatsirado energijos, judesio. Ar tie tekstai to paties autoriaus? Ar jie turi autorystės žymę? Taip, to paties, tiks­liau tos pačios –­ jaunos Salomėjos Nėries. Autorystės žymė tik labai silpna. Gal ir galima sakyti, kad poezijos nėra, jei nėra autorystės kaip valios ženklo. Bet šis argumentas gal labiau tiktų klasikai, kuri daugiau ar mažiau gali būti apibūdinama kūrybinės valios ženklais, garantuojančiais tam tikrą teksto vientisumą, kurį galima suvokti ir kaip poe­tiškumo galimybę. Iš klasikos ateina ir poezijos kaip kalbinių struktūrų suvokimo pamatai. Metaforiškai galima sakyti, kad poezija yra vandens, medžio, akmens struktūrų. Minkštų, pertekančių (bet ir vandens struktūra griežta), kietų ir akmeninių. Bet nė viena nenulemia poezijos buvimo ar nebuvimo.

Bet kaip yra su eiliuotais tekstais, priklausančiais dabarčiai arba postmoderno eklektinei stilistikai? Tai tikrai sudėtingas klausimas. Mano patirtis, mano poe­zijos suvokimas, deja, dažnai nėra toks, kad stabdytų mano dėmesį ir prie didelių publikacijų kultūros leidiniuose. Praslystu akimis, gaudydama tik žodinius pasažus, pastebėdama vieną kitą garsinį skimbtelėjimą, vykesnę metaforą. Bet puikiai suprantu, kad mano sąmonė nepasiekia kitokių poetinių dažnių, nėra komunikacijos. Komunikatyvumas yra poezijos žymė. Ar galiu sakyti, kad tai, ko nepagaunu, ir nėra poezija? Ne, negaliu; gali būti, kad tai tik kito kodo poezija. Nėra vieno bend­ro poe­tiškumo kriterijaus, nėra aiškesnių galimybių atskirti, kas yra poezija ir kas nėra. Beje, tai geriausiai žino poe­tai.

Nėra nieko, kas negalėtų būti poe­zija, jei… – tik toks gal ir teįmanomas bendrasis pamatas. Net ir tai, kas nėra poezija, gali ja tapti tik vos vos perkeitus žodžius, išlyginus kompoziciją, nubraukus kas nereikalinga. Tarp nepoezijos ir poezijos gali būti tik siūlo storumo tarpelis. Toks pat būsenos tarpelis kartais gali skirti mane nuo eilėraščio, kad galėčiau suvokti jį kaip poeziją. Aksioma: eilėraštis yra tik suvokiamas. Eilėraštis švyti tik sąmonės ekrane. Švyti ne tik kaip versija, bet ir kaip inversija. Kaip švaitas ir kaip atšvaitas. Kartais kaip didysis klasikas Platonas imi galvoti, gal tik atšvaitai, tik šešėliai, bet ir jie nepaneigia susitikimų galimybės. Jei ir poezijos iliuziją suvokiu kaip poeziją, vadinasi, suvokiu poeziją. Kad daugiau bendrų sutarimų dėl klasikos, vadinasi, daugiau ir susitikimų su ja, nugludinimų.

Jotvingio Donaldo Kajoko „Dedikacija prie jūros“ iš klasikinio meditacijų laikotarpio:

Pilnos ašarų akys, tokiu

pat žvilgsniu ir į jus švelniai žiūri

žvaigždėmis pasipuošusi jūra,

tik jos ašaros pilnos akių.

Vandeninės, bet kietos struktūros tekstas. Susitikimo akimis tekstas. Sakyčiau, kad šį tekstą poezija daro įdomi inversija, inversinė metafora.

Bet vėl: kalbu apie tai, kas yra poezija, o ne kas nėra. Juk negalėčiau pasakyti, kad poezijos nebūtų be inversijos. Gal būtų kas kita, kita programa. Programa turi būti, net jei programiškai laikomasi programos nebuvimo. Rizikuojant: poe­zijos nėra, jei nėra jos programos, sujungiančios grammas kaip rašytinius ženklus į kažką vientisa.

Galvoju, kad daugiausia mums apie tai, kas šiandien yra poezija ir kas ji nėra, galėtų pasakyti Jotvingis Valdas Kukulas, rašęs apžvalgas „Nemunui“; tokias, kokių jau niekas daugiau nerašys. Pora citatų iš paskutinės jo vasaros rašinio „Astronominiai skaičiai iš nulių“: „Poe­zija ir yra tai: rašoma apie absoliučius niekus, o iš tiesų bylojama apie universaliausius žmogiškosios būties dydžius ir tūrius, kurių neapima jokia kita – net matematinė – kalba. Tad atrodytų, kad poezija kalbėjimą apie prastą, menkavertį eilėraštį jau savaime daro neįmanomą, nes tai nesuderinama su pačia jos būties paslaptimi /…/“. ( Pastabėlė prie šios citatos: kai iškart, aplenkiant niekus, bylojama apie universalijas, dažniausiai tai nėra poezija.)

Ir antra citata (tik praleidžiu pavardę): „Nežinau, ko reikia, kad sualsuotų /…/ eilėraščiai /…/“. Taip, visko lyg ir yra, o poezijos nėra. Ir nežinia, ko reiktų, kad ji būtų. Bet tai lyg ir truputį kita tema nei užduotoji: kas nėra poezija. Nors ir mažai teužsiminta apie kalbą, galima ištarti, kad poezijos nėra, kai nėra galios kalbai.

Kas nėra poezija, nėra dėl to, kad ja būti negali; macies nėra — pasak senos moters iš mano vasarų Aukštaitijos pasiguodimo.

Viktorija Daujotytė, lmenas.lt