Balandžio 5 dieną Punsko Dariaus ir Girėno mokyklos svetainėje vyko gimnazijos ir licėjaus moksleivių bei mokytojų susitikimas su įdomiais žmonėmis. Jau ne pirmą kartą aplankė mus garbingas svečias, nepriklausomas Lietuvos istorijos ekspertas Aivaras Lileika. Tai gerai žinomas žmogus, kuris medžiagų apie mūsų praeitį ieško didžiausiuose pasaulio archyvuose. Tai ir didelis Lietuvos etninių žemių dabartinėje Lenkijos teritorijoje bičiulis. Šį kartą atvyko pas mus su įspūdingomis dovanomis. Lydimas rėmėjų iš Lietuvos, tarpininkaujant mūsų kraštiečiams Petrui Lukoševičiui bei Antanui Baudžiui, gerbiamas Lileika atvežė Punsko mokykloms didžiulius Lietuvos žemėlapius ir istorinę vėliavą.
Pirmas pristatytas žemėlapis sudarytas dar antrajame amžiuje prieš Kristų. Tai Rytų Europa pagal K. Ptolemėjaus sukurtą koordinačių sistemą. Jame paminėta Sūduva – seniausias Europos krašto pavadinimas. Pagal pirmojo amžiaus informaciją, sūduviai gyveno ties Nemunu, tuo metu vadintu Chrono upe.
Kitas žemėlapis vaizduoja Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jis sukurtas 1799 metais Anglijoje. Jį pristatinėjant išsakyta gražių minčių apie gimtinės svarbą žmogui. Kažkada žmonės turėjo svajonę didėti, todėl mūsų tauta gyvuoja beveik du tūkstančius metų. Mes, lietuviai, turime stiprias ąžuolo šaknis, kurių nieks neišrovė ir dar ilgai jų neišraus. Priminta mums, kad negalima išsižadėti savo šaknų, nes valstybės pamatas yra stiprūs žmonės.
Trečiasis žemėlapis vaizduoja LDK 1690 metais. Tuo metu Lietuva buvo viena iš didžiausių ir galingiausių valstybių Europoje.
Ir dar viena dovana – vėliava. Ar kada nors susimąstėte, kokia žodžio „vėliava“ reikšmė? Šis žodis kilęs iš žodžio „vėlė“. Senovėje žmonės tikėjo, kad kai vėliava iškeliama prieš mūšį, susirenka protėvių vėlės, suteikdamos stiprybę ir įkvėpdamos naujai pergalei. Dovanota LDK vėliava yra Žalgirio mūšio laikų. Ji buvo su lietuviais iki šešioliktojo amžiaus. Vėliavoje pavaizduotas Vytis su Gedimino stulpais.
Susitikimo metu išgirdome dar vieną gražią mintį: „Protėvių mirtis tai trąša gėlėms, kurios esame mes“. Bočiai mirė ne veltui, jie aukojosi, kad mes šiandien galėtume kalbėti lietuviškai. Išlikime verti garbingos krašto praeities…
Sandra Parakevičiūtė, punskas.pl