Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui
Savo krašto istoriją žinoti reikia. Kiekvienas žemės gabalėlis yra suvilgytas savanorių ir partizanų krauju. Jis galėtų papasakoti tai, ko istorikai nesapnavo. Bet žemė nebyli, žmogaus atmintis trumpa. Lieka tai, kas išsaugota, užrašyta. Tik ar ateinančioms kartoms tai bus įdomu?
Minėdami Lietuvos nepriklausomybės 100-metį prisiminkime Lietuvos sūnus, kurie kovojo ir guldė galvas dėl tėvynės laisvės. Vienas iš jų buvo Žvikelių kaimo savanoris Motiejus Aleksa. Šis linksmas ir smarkus vyrukas vakaruškose mėgdavo ne tik smagiai pašokti ir kleviškiui duot į pakaušį. Tėvai tikėjosi, kad bus geras artojas, bet pašaukė jį tėvynės laisvės arimai.
Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-ąją, bet tai buvo tik pradžių pradžia. Nepriklausomybę reikėjo apginti ir įtvirtinti. Konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos darėsi neišvengiamas.
Punsko ir Seinų krašto lietuviai buvo aktyvūs, politiškai ir tautiškai susipratę. Pirmieji sukruto punskiečiai. Jie 1918-ųjų lapkričio 15 d. mitingo metu įkūrė lietuvišką valsčių, išrinko viršaitį (Petrą Pacenką), valsčiaus valdybą ir miliciją. Po jų sujudo Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Rudaminos, Leipalingio parapijų lietuviai. Parapijų įgaliotinių suvažiavime, kuris vyko Seinuose, dalyvavo Kapčiamiesčio, Veisiejų, Šventežerio, Seinų, Kučiūnų, Lazdijų įgaliotiniai. Buvo nutarta Seinuose organizuoti milicininkus ir savanorius, apdėti gyventojus mokesčiais.
Motiejus Aleksa nedvejodamas stojo į savanorių gretas. Jis žinojo, kad Seinijos pietiniuose pakraščiuose vyravo lenkai, kurie buvo geriau įsitvirtinę ir turėjo dvarininkų palaikymą. Jie įkūrė net savo pašto įstaigą, turėjo savus pašto ženklus „40 groszy“, įsteigė Varviškės respubliką. Į lietuviškus kaimus ėjo lenkų agitatoriai, kurie kurstė vietos gyventojus. Lenkiški komitetai jau veikė Lazdijuose, Berznyko, Gibų ir Krasnapolio valsčiuose. Jie steigė lenkiškas mokyklas ir atsisakė dėtis prie Lietuvos. Lenkų persvara buvo akivaizdi. Jie buvę turtingesni, turėję daugiau ginklų, amunicijos, maisto. Lenkų partizanai buvo geriau ginkluoti, tvarkingiau apsirengę.
Seinuose lietuvių milicininkų buvę mažai, o ir tie prastai ginkluoti. Jie turėjo tik kelias „berdankes“, kurioms trūko šovinių. Motiejus tuoj įsitikino, kad nėra ko tikėtis Lietuvos paramos, nes Lietuva kareivių ir ginklų duoti negali, o jų pulkai tik organizuojami. Kareivių trūksta pačiam Alytaus miestui ginti.
Seinuose lietuvių karinės pajėgos buvo silpnos. Jiems stigo ne tik pinigų ir ginklų, bet taip pat patirties turinčių karininkų, gerai apmokytų kareivių. Tarp pasauliečių buvo tik keletas vyresnio amžiaus lietuvių inteligentų. Jie lankė Seinijos kaimus, ragino žmones dėtis prie Lietuvos. Daug prisidėjo ir Seinų kunigai, bet būta taip pat tokių, kurie simpatizavo lenkams.
Įsimintinas buvo Lietuvos ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus apsilankymas Seinuose. To liudininkas buvęs ir Motiejus Aleksa. Sleževičius į Seinus atvyko 1919 m. rugpjūčio mėnesį. Jo sutikti atėjo labai daug žmonių. Vieni norėjo pamatyti, kaip jis atrodo, kiti išgirsti, ką kalba. Aukštojo svečio apsilankymas ir dvasinis gyventojų palaikymas įvyko pačiu laiku. Po kelių dienų dėl Seinų užvirė aršūs mūšiai.
Tuoj po Lietuvos ministro pirmininko apsilankymo lenkams pavyko užimti Krasnapolį, Gibus ir Seinus. Lietuvių gretose buvo išdavikas, pavojingas Trojos arklys – Seinų komendantūros kuopos vadas, karininkas Bardauskas. Per jį lenkų partizanai gaudavo žinias apie lietuvių karinės vadovybės planus bei lietuvių dalinių dislokavimą.
Seinuose lenkų puolimas prasidėjo 5 valandą po pietų. Lietuviai, neatlaikę puolimo, pradėjo trauktis į Lazdijus. Motiejus bėgdamas susidūrė su Radzevičium. Iš kapinių driokstelėjo šūvis. Abu kaip vienas parpuolė ant žemės. Apsižvalgė. Prieš juos – bulvių laukas, o toliau giraitė.
„Kad tik pavyktų pasiekti miškelį, už jo – Galadusis, Lazdijai“, – galvojo Motiejus. Bet šūviai aidėjo jau ir nuo miesto pusės ir iš ant kalnelio stovinčio malūno. „Kuo toliau, kuo toliau nuo miesto“, – galvojo jis, sukąsdamas dantis. Įšliaužė į vagas. Vagos gilios, bulvienojai aukšti.
Nesidairydamas šliaužė pirmyn. Giraitė jau čia pat, bet skausmas kaip žaibas pervėrė Motiejaus krūtinę. Akyse pasidarė tamsu. Jis aiktelėjo:
– Radzevičiau, aš gavau!
– Gali šliaužti?
– Ne, negaliu. Aš liksiu.
Radzevičius laimingai pasiekė miškelį ir saulei leidžiantis atsirado anapus Galadusio ežero. Galvojo, greitai sugrįš. Saulei nepatekėjus ėjo tuo pačiu keliu į Seinus, vedamas lenkų raitelių. Varė jį su kitais savanoriais per Seinų miestą. Miestelėnai mėtė į juos akmenimis ir visaip pliauškė.
Nakčia Motiejų, subadytą durtuvais, rado to krašto moteriškės. Tarp jų buvo Rožė Misiukonytė iš Klevų. Ji atpažino Motiejaus kūną. Lavonas ilgai gulėjo bulvėse, kol miesto moterys nakčia vogčiomis išnešė jį, suvyniotą į kilimą, ir be karsto palaidojo. Buvo pranešta namiškiams, bet jie bijojo ateiti ir laidotuvėse nedalyvavo. Prie kapo moterys pasodino kelias pušaites, kad savieji rastų.
Po 50 metų Motiejaus giminaitis V. Aleksa laiške rašė: „Mes taip ir radome jo kapą, bet jokių numerių tenai nebuvo, tik mažas kryželis. Ona pasodino gėlių, apdėjo velėna… Jei dar yra tos pušys, tai būtų galima rasti, bet jau tiek metų praėjo, kas žino, kaip ten yra. Įėjus į kapines, jos turėtų būti dešinėje į pietus, nelabai toli nuo vartų ir tako, kuris eina kapų viduriu.
Tos pušys – tai dvi prie galvos ir dvi prie kojų, o kapas vidury, bet jau gal nėra nei tų pušų, nei to kapo.“
Sigitas Birgelis, punskas.pl