Kodėl ne rusai, o būtent lenkai, pabrėždami savo skirtingumą ir tapatumą, ignoruoja Lietuvos įstatymus ir teismo sprendimą? Pokario metais rusai buvo sovietinės imperijos pakraščių rusifikavimo ir kolonizavimo, taip pat lojalumo ir atsidavimo šios imperijos interesams užtikrinimo garantas ir instrumentas. Taigi, išskyrus sentikius ir nedidelę dalį savo tautiečių, istoriniu požiūriu Lietuvoje neseniai gyvenantys rusai neturi nei moralinio, nei teisinio pagrindo kelti pretenzijų valdžiai. Bent jau akivaizdžiai nepagrįstų.
Klausimas ne tas, kokia dalis Lietuvos lenkų yra nutautėję lietuviai, o tas, kad jie laiko save lenkais, mąsto kaip lenkai ir labai naivu stengtis atversti juos į lietuvybę. Bent jau naudojant tariamai teisingą, o išties visiškai klaidingą kreivo medžio ištiesinimo politiką, kuri paprastai duoda rezultatą, atvirkščią lauktajam.
Kitaip nei rusų, lenkų solidarumo jausmas yra paremtas istorinės žemės, praeities kartų žemės pagrindu. Žmonių giminystės ir brolybės jausmo maitinamoji terpė yra vieta, kurią jie jaučia esant sava ir kuri jiems priklauso istorijos teise. Būtent tokioje žemėje lenkai, jų pačių įsitikinimu, ir įgyvendina kultūrinius, socialinius ir savivaldos siekius bei poreikius.
Minėti lenkų poreikiai, išsakyti centrinei valdžiai, virsta pretenzijomis. Atmetant šias pretenzijas kaip nepagrįstas, paprastai naudojamas argumentas, esą daugelis Lietuvos lenkų yra nutautėję lietuviai, kuriuos reikia lituanizuoti. Šis, nors paprastai ir buitiniu lygmeniu naudojamas, bet labai gajus ir tvarus argumentas, yra silpnas. Tragiškai silpnas.
Paradoksas, bet tautinių valstybių nacionalinius interesus bene ištikimiausiai gynė istorinės asmenybės, kurios priklausė ne tos tautos branduoliui, bet buvo kilusios iš jos paribio zonų. Pavyzdžiui, Napoleonas buvo ne prancūzas, o korsikietis, Stalinas – gruzinas, Hitleris – austras, o iškiliausi Lenkijos politikai – Jogaila ir Pilsudskis – lietuviai. Būtent pastarasis taip aršiai gynė lenkų interesus, kad, okupuodamas Vilnių, padarė lietuviams iki šiol kraujuojančią žaizdą.
Šis nedidelis istorinis ekskursas įtikinamai rodo: klausimas ne tas, kokia dalis Lietuvos lenkų yra nutautėję lietuviai, o tas, kad jie laiko save lenkais, mąsto kaip lenkai ir labai naivu stengtis atversti juos į lietuvybę. Bent jau naudojant tariamai teisingą, o išties visiškai klaidingą kreivo medžio ištiesinimo politiką, kuri paprastai duoda rezultatą, atvirkščią lauktajam.
Nemanau,kad K.J. yra pasiklydęs ir nesupranta ką rašo.Sprendžiant iš to,kaip atkakliai ir ištisai jis bruka mintį,kad visos problemos iš neprotingų lietuvių kvailo elgesio,viską jis puikiai supranta.Jis gabus demagogas ir sofistas.Nei lietuviai,nei oficialioji Lietuva neverčia slavakalbių Lietuvos gyventojų tapti lietuviais.Tik KARTAIS,labai NEDRĄSIAI,praslysta spaudoje oficiali žinia,kad Lietuvos Rytų slavakalbių protėviai,tai lietuviai ir baltarusiai,iš kurių buvo daromi lenkai,dažniausiai prievarta.O tai,kad jie kilę iš lietuvių,tai ne Lietuvos valdžios išmįslas,tai įrodyta senai,yra visuotinai pripažinta ir tame pripažinime labai didelis lenkų mokslininkų indėlis.Ir jokie veiksmai tuo pagrindu nevykdomi ir ši idėja neeskaluojama.Jeigu būtų bent vienas etninės prievartos prieš liankus Lietuvoje įrodymas,tai ES teismai senai būtų užversti skundais.Viskas,ką daro LT valdžia,tai stengiasi suteikti pakenčiamas sąlygas norintiems mokytis lietuviškai.Beje,stengiasi labai nerangiai ir pastoviai pralaimi tiek Lenkijai,tiek Lietuvos liankų naciams.Šie ne tik Lenkijos pinigais,bet ir Lietuvos biudžeto pinigais smaugia bet kokias slavakalbių simpatijas Lietuvai.
Lietuvos valdžios vietoje aš poną K.Jovaišą patraukčiau baudžiamojon atsakomybėn už atvirą melą ir šmeižtą.Bet galiu lažintis,kad eilinį kartą Lietuva liks apspjaudyta ir tam abejinga.Kas gali gerbti tą,kuris pats savęs negerbia?
K.Jovaišas-ideologiškai ir vertybių plotmėje pasiklydęs intelektualas-advokatas,kuris vis dažniau reiškiasi viešoje erdvėje,deja.Pabrėžtina tai,kad tai tipiškas vienas iš Lietuvos intelektualų niekaip nesuvokiantis Lenkijos ,,Kresų“ politikos esmės-atkurti lenkybę Lenkijos Rytų Pariby.O Lietuvos lenkakalbių radikaliųjų veikėjų kuriamos problemos yra minėtos politikos padarinys.Taip pat negalima nepastebėti,kad K.Jovaišas šiame straipsnyje pateikė,manau,iš dalies ir teisingų įžvalgų.