(Tęsinys)
Už išlaikymą Seinų kunigų seminarijoj turėdavo susimokėti patys auklėtiniai, todėl čia pakliūdavo daugiau lietuvių nei lenkų. Lietuviškoji Seinų vyskupijos dalis buvo turtingesnė nei lenkiškoji. Lietuviai dažniau savo vaikus leisdavo į gimnaziją, daugiau kandidatų pasiųsdavo seminarijai. Lenkų vaikai dažniau stodavo į Varšuvos ar Lomžos seminarijas, su kuriomis buvo patogesnis susisiekimas. Lenkų klierikų Seinuose būdavo nedaug ir jie beveik visi sutilpdavo į vieną kambarį.
„Paprastai to paties kurso klierikai būdavo susodinti paeiliu sulig paliudymų verte ar sulig išlaikytais kvotimais, – savo prisiminimuose rašo Justinas Staugaitis. – Mūsų kurse apsilenkta su ta tvarka. Turbūt rektorius panorėjo truputį paaukštinti savuosius. Kad kun. Krajauskis nuo lietuvių neapykantos ir buvo laisvas, visgi dėlto kai kada pasirodydavo palankesnis saviesiems. Pagaliau tai ir visai natūralu.“
Prie didelių lietuvių ir lenkų kivirčų neprieidavo. Aiški takoskyra tarp jų buvo akivaizdžiai jaučiama. Tam turėjo įtakos ir kiti reiškiniai. Maistas seminarijoj nebuvo pats geriausias. Kas galėdavo, atsiveždavo iš namų sūrių, sausainių, kumpių ir kt. Lenkams sunku buvo susilyginti su lietuviais, nes jų kumpiai buvę daug gardesni. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko lenkai su lietuviais nedraugaudavo. Lietuvius ir lenkus labiausiai skyrė tautybė. J. Staugaičio teigimu, klierikai „neiškęsdavo šio to nepasakę „litvomanų“ adresu: mes atsikirsdavome – štai ir susirėmimai. Ypač atšiaurus mozūras buvo Antanas Karpavičius, sulenkėjęs dzūkas, kilęs iš pačios Seinų parapijos. Karpavičiui padėdavo Antanas Dorochovičius, kilęs iš Suvalkų parapijos. Dorochovičius buvo doras vaikinas, bet gyvas, turėjo aštrų liežuvį, todėl ir į ginčus su lietuviais leisdavosi ne tiek dėl įsitikinimo, kiek dėl sporto. Mes šitai suprasdavome ir kolegos juokus juokais nuleisdavome. Bet vienas mūsų šitų juokų pakęsti negalėdavo, todėl Dorochovičiui smarkiai oponuodavo. Tatai duodavo Dorochovičiui akstino juo labiau „pokpič z niedžwiedzia litewskiego“ (pasišaipyti iš lietuviškojo lokio)“.

Lenkiškuoju nacionalizmu ypač pasižymėjo Stanislovas Ščensnovičius. Jis buvo kilęs iš Augustavo miestelėnų turtingos šeimos. Ščensnovičiaus būta išdidaus. Į lietuvių vaikus žiūrėjo su panieka. Jis ilgokai vikaravo Suvalkuose. Vėliau kelerius metus klebonavo Bakalariavoje. Iš ten vysk. Karoso buvo sugrąžintas į Suvalkus ir tapo garbės kanauninku. Prieš karą Suvalkuose buvo nemažai lietuvių, bet jiems Ščensnovičius nebuvęs per daug palankus.
Apie kitus Seinų kunigų seminarijos klierikus J. Staugaitis pasakoja: „Arčiau gyvenome su draugais lietuviais. Žinoma, ne su visais vienodai. Mano kurse iš pirmos dienos artimesniu man buvo Tomas Žilinskas. Perėję į trečiąjį kursą, radome ten Juozą Sriuoginį ir Pranciškų Jakštį. Abudu juodu dėl nesveikatos daugiau kaip pusei metų buvo išvykę iš seminarijos ir todėl buvo palikti tame pačiame kurse. Buvo tai labai simpatiški draugai. Su juodviem teko man gyventi viename numeryje. Sriuoginis nuo pat jaunystės buvo juokdarys. Toks jis pasiliks per visą savo gyvenimą. Jakštys kad tartum ir labai rimtas, bet didelis buvo „šposininkas“. Ant pažiūros tartum rungas, nemiklus, bet labai pajuokindavo mus savo akrobatiškomis štukomis.
Sriuoginį mes vadindavome Žirnius, nes Skodžių kaime, kur yra gimęs kun. Sriuoginis, jo tėvą žmonės taip vadindavo. Jakštį, kažin kodėl, pramindavo Petru. Mes išradome, kad jam netinka Pranciškaus vardas, kuriuo buvo pakrikštytas.
Su mumis drauge 14 numeryje gyveno vienu kursu už mane aukštesnis Kazimieras Žeimis. Buvo tai negabus mokinys, bet malonus draugas. Turėjo bent kiek moteriškų manierų, todėl mes ji „Magde“ praminėme. Visi 14 numerio gyventojai, kad vienas iš kito ir pasityčiodavome, bet pyktis nesipykdavome, sugyvenome gražiai ir net išėję iš seminarijos, prieteliškus santykius palaikydavome.
(…) Idėjinis mano draugas buvo ir Jonas Krikščiukaitis, šiandieninis tėvų marijonų provincijolas Marijampolėje. Gimnazijoj Krikščiukaitis buvo viena klase už mane vyresnis. Bet dėl to, kad mokėsi ne savo metrikais, turėjo iš gimnazijos pasišalinti ir laikyti kvotimus kaipo eksternas. Čia Krikščiukaitis turėjo sugaišti ir atvyko į seminariją vieneriais metais vėliau kaip aš. Todėl seminarijoj buvo už mane vienu kursu žemesnis. Krikščiukaitis buvo gabus, visuomet rimtas, darbštus. Krikščiukaitis turėjo Maskvos universitete studentą brolį, su kuriuo, be abejonės, tekdavo Jonui pasiginčyti dėl pasaulėžiūros klausimų. Gal dėl to, o gal tik todėl, kad Krikščiukaitis buvo aukštesnio proto vaikinas, rūpėjo jam visos moderninio gyvenimo problemos ir gerai buvo su jomis susipažinti.
Mane vis labiau domino apologetika. Daug to turinio knygų skaitydavau ir stačiai pykau, kad mano mokytojai taip gyvą klausimą nejudino. Mes pora kartų per savaitę eidavome pasivaikščioti į mišką. Eidavome visi kartu, bet poromis. Pora būdavo galima sau pasirinkti. Taigi aš daugiausia eidavau su Krikščiukaičiu. Kiti draugai mušdavo miške vadinamąjį „palantą“. Mudu to sporto nemėgova, todėl, nuošaliai vaikštinėdami, kalbėdavom apie tai, ką esava skaitę.
Tuo laiku Varšavoj ėjo savaitinis laikraštis „Przegląd Katolicki“ (Katalikų apžvalga). Redagavo jį kun. Novodvorskis, vėliau likęs Plocko vyskupu. Pats redaktorius labai sumaniai vedė skyrių „Notatki z prasy periodycznej“ (Pastabos dėl periodinės spaudos): jose vykusiai polemizavo su vadinamais „pirmeiviais“, kurie įvairiuose lenkų laikraščiuose užgaulinėdavo tikėjimą. Tą Novodvorskio polemiką mudu su Krikščiukaičiu uoliai skaitydavova ir gėrėdavos. Aš stačiai stebėjausi, kad mano profesoriai ir iš viso Lietuvos kunigai tokiais dalykais nesiįdomauja, kad ir universiteto studentų, ir gimnazijos mokinių į mūsų sodžių jau gana gausiai buvo nešamos tos idėjos, su kuriomis kovojo kun. Novodvorskis.“
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl