Poezijai randantis įvairiose kultūrose, pradėjo kristalizuotis ir jos kanoninės formos. Manau, tai atsitiko dar prieš tai, kai poetinis tekstas atsiskyrė nuo kolektyvinės bendruomenės kūrybos ir pradėtas sieti su konkrečiu autoriumi, o poezija atsiskyrė nuo bendruomenės apeigų ir tapo savarankišku žodžio menu, neretai pasitelkiančiu muziką. Du pagrindiniai teksto (ir muzikos) formavimo elementai, kuriuos pavyksta įžvelgti pro raštininkų ir vertėjų transformacijas, – tai ritmas ir pasikartojimas. Man jie akivaizdžiai patvirtina ritualinę poezijos kilmę. Kanoninės formos – tai pasikartojančių ritminių (vėliau – ir garsinių) struktūrų bei prasminių vienetų sekos. Man regis, jos radosi iš poreikio tekstą daryti paveikų ir lengviau įsimenamą atlikėjui. Visa tai atsitiko dar prieš atsirandant raštui, ar bent rašymo priemonėms, kurios sudarytų sąlygas poetui tekstą skaityti publikai. Nes juk sunku įsivaizduoti senovės egiptietį, skaitantį eiles iš papiruso ritinio, ar šumerą, tempiantį į poezijos vakarą molio lentelių ryšulį.
Bene nuodugniausiai ritmines poezijos struktūras yra apmąstę senovės graikai. Jie yra įvardiję visas pėdas, kokias tik galima įsivaizduoti, ir išbandę įvairiausius tų pėdų derinius. Turtingas ir kitų indoeuropiečių kalbų, pradedant sanskritu, ritminių struktūrų paveldas. Kiek kitaip, kaip įsivaizduoju, ritmas ir pasikartojimas grindžia kinų, japonų ir kitų Rytų kalbų poeziją. Ilgus amžius kanoninės formos tiesiog dominavo, poezijos kūrinys buvo atpažįstamas ir neretai vertinamas pagal jo atitikimą kanonui. Iš pradžių tik poetiniai tekstai buvo laikomi „grožine literatūra“, perteikiančia šį tą daugiau nei paprasta informacija.
Šiandien daug kas pasikeitė. Štai poetas išsitraukia iš vidinės švarko kišenės ar rankinuko popieriaus lapų pluoštą (o kitas – ir iPadą, pilną nulių ir vienetų) ir eina prie mikrofono. Nieko jam įsiminti nebereikia, tik nepamiršti, kad moka skaityti. Ar šios, sakyčiau, labiau technologinės permainos paveikė poeziją? Ir taip, ir ne. Niekas nebereikalauja poeto kurti pagal kurį nors kanoną, apskritai sumažėjo besidominčių jo kūryba skaičius. Poezija gali laisvai naudoti kokias tik nori medijas, kaip dabar sakoma, pasitelkti dar ir vaizdą, o tekstų jau įsiminti nebūtina. Tačiau ritmas ir pasikartojimas liko pagrindiniai jos formavimo principai. Be jų, bent jau man, sunku tekstą atpažinti kaip poetinį. Kanoninės poezijos formos skirtingose šalyse tai išeina iš mados, tai vėl tampa madingos ar bent kultivuojamos kurios nors poetų grupės, tačiau jų trauka akivaizdi. Šiais laikais jos dažniau būna silabotoninės, bet kartais bandoma grįžti prie esminių formos elementų – ritmo ir pasikartojimo, kaip slemo bei repo poezijos atveju, ir ant šio pagrindo ręsti naujas struktūras. Tačiau retas poetas bebando atgaivinti senuosius ritmus ir jais pabandyti išreikšti savo patirtį, nors diskusija su tradicija mene gali būti jaudinanti, jei neapsiribojama vien tik jos mėgdžiojimu.
Tad mums pasirodė prasminga šių metų konferencijoje pakalbėti apie kanoninių formų aktualumą, išgirsti kolegų iš kitų šalių apie jų šiandieninę patirtį bei požiūrį į savo poezijos tradiciją.
Kornelijus Platelis, http://www.pdr.lt/lt/