Na taip, taip, jaučiu pareigą susikaupti. Surimtėti. Pribręsti solidžiam žodžiui „Nemuno“ gimtadienio proga. Įsivaizduojate? Dešimtmetis! Rimta priežastis pasakyti kažką nepaprasto. Tegaliu pastebėti, jog tas kažkas sapnuojasi ne tik nemuniečiams, bet jausmas toks, kad tik iš mūsų jo laukiama. Negalime, bent jau aš, įsipareigoti prisiimti tokią rimtą misiją. Nei verti, nei įgalintys. Kita vertus, laukti net man patinka. Kol lauki, tol tikiesi. To neaprėpiamo, bekvapio, beskonio kažko, kuris per vieną akimirką tavo gyvenimą su visom prasmėm ir beprasmybėm paverstų neapčiuopiamu, neaprėpiamu, bekvapiu, beskoniu, todėl ir tobulu. Kaip tai būtų nyku!
Baiminuosi, kad mėgaujantis laukimu manęs neužkluptų nemunietis nuo 1967-ųjų, nuo pirmojo numerio iki paskutiniojo imtinai. Vienintelis. Atspėjote, Romualdas Rakauskas. Jis tarstelėtų tik trejetą žodžių: na, kaip, šef, ir man tai nuskambėtų anaiptol ne kaip nuosprendis, o kaip pozicija. Žmogus tiki, kad tas kažkas apskritai egzistuoja.
Kol kas laukiu ir šypsausi.
Atmintis iškrapšto kažkokia proga savaitraštyje išspausdintą Valentino Sventicko palinkėjimą ar įpareigojimą: Su „Nemunu“ pateka saulė. Turbūt panašiai ta pačia proga Kauno centrinis knygynas mums įteikė įdomią dovaną: vietą lange, kuriame skaitytojus bandys sugundyti „Nemune“ leistos knygos. Kad pagunda būtų stipresnė, magneto vietoj sugalvojome įdėti užrašą: Su „Nemunu“ pateka saulė. Valentinas Sventickas. Reakcija buvo greita. Į redakciją paskambino profesorius Leonas Gudaitis, ilgametis nemunietis, ir be užuolankų piktinosi: Ar mes jau tiek nukvakome, kad Pauliaus Širvio eilutės autorystę priskyrėme Valentinui Sventickui? Nuo to laiko vengiu kabučių. Įtartinas teksto vietas užrašau pasvirusiu šriftu.
Kaip Rašytojų sąjungos leidinys, ketinome pasvirti meilės literatūrai link. Tačiau realybė ketinimų dažnai nepaiso. Greitai susivokėme, kad toks pasvirimas lemtų, jog leidinį greitai tektų uždaryti ir išpildyti savaitraščio pradžią lydėjusias geranoriškas pranašystes. Nors galbūt jos buvo orientuotos ne į 2004 m. rudenį, o į 2014-ųjų? Kaip sakoma, imtasi pratinti prie tikrosios realybės. Dabar tokių ženklų yra, bet pavasario lietūs daug visokių pėdsakų gali nuplauti. Taigi tais 2004 m. literatūra nutarė palaukti, o paskui ją – ir mes. Kad laukimas nebūtų beviltiškai tuščias, savaitraštyje atvėrėme nuolatines erdves dailei, teatrui, kinui, fotografijai. Nieko baisaus neatsitiko. Tik turinys ir gyvenimas paįvairėjo, o visi galimi pasvirimai susicentravo. Visa tai buvo ne tik pliusas, bet ir didžiulė problema. Maža to, kad nesirodė kažkas, kiekvieną rudenį teko sukti galvą, kokia auditorija, kokia socialinė grupė skaito „Nemuną“. Iš to atsirado ir begalės retorinių klausimų, kurių esmę galima nubrėžti, tarkime, probleminėje tiesėje ar kreivėje – ar savaitraščio skaitymas Lietuvos piliečiui žalingas, ar naudingas. Mes atsakymo nežinome, bet kažkas jį tikrai žino.
Dabar prisiminiau Vidmanto Kiaušo-Elmiškio veidą. Visą nuotaikų spektrą. Užtiko žmogus išmestą teatro archyvą. Parašė išsamų rašinį apie savo radinį. Aišku, kolegos veidas švytėjo, nors mums tai buvo panašiau į balandžio 1-osios pokštą: netilpo galvose, kad meno žmonės laidotų savo veiklos istoriją. Na, jei ne pokštas, tai sensacija. O kad jau sensacija, tai pasigriebė tą rašinį vieno dienraščio žurnalistas, nesivargino bent savais žodžiais perpasakoti, bent stilių pakeisti. Kompoziciją pastumdė ir išspausdino kaip savo nuopelną. Vidmanto veidas nešvytėjo. Įdomu, ar tas žmogus šį rašinį ir šiandien laiko savo autorine nuosavybe? O kas tada yra nuosavybė? Ypač kai ji autorinė.
Tebebandau pribręsti solidžiam žodžiui. Už lango tokia švelni migla. Kažkuo primenanti Donaldo Kajoko šypseną, kai jis gaudo lapę. Donaldas gaudo ją, o nemuniečių mintyse cave canem – pagautos lapės pirmagimis, šiek tiek ilgiau negu metus augęs savaitraščio puslapiuose. Kurią akimirką tą šunelį ar šunelę Donaldas pavertė lape, jis vienas težino, bet knygą skaito visi. Ir negaliu ginčytis, jog tai daug svarbiau už savaitėmis išskaidytą gyvenimą. Juo labiau kad viskas kada nors partolsta arba nuartėja.
Tai turbūt tokia būsena, kurią patiri, kai galvoji apie vertybių apžvalgos ratą, kurį Valdemaras Kukulas suko nuo pirmųjų savaitraščio numerių iki pat persikraustymo į Didįjį Apžvalgos Ratą, mums palikdamas įrodymą, kad buvo tas, kurio nėra kuo pakeisti. Tai ko čia stebėtis, jog nebūna savaitės, kad „Nemuno“ redakcijoje jis nebūtų paminėtas. Ar jam tai svarbu? Utenos poezijos festivalyje jis geranoriškai džiaugėsi, kad nemuniečiai pastebėjo Valdemaro panašumą į Aleksandrą Solženicyną, nors tais pačiais žemės takais jiems vaikščioti neteko…
Galbūt teko Vladui Kalvaičiui, šiemet švęsiančiam 85-ąjį gimtadienį? Turbūt. Jei ne tais pačiais takais, tai bent tuose pačiuose speiguose. Niekas ir įtarti negalėjo, kad „Nemune“ apsilankęs žilagalvis žmogus iš Tytuvėnų, nešinas gana kuklios apimties novele, namuose turi visą ,,Sustiprinto režimo baraką“. Jei dabar išgirsčiau na, kaip, šef, paaiškinčiau, jog dešimtmetis – ne tokia jau didelė ir reikšminga šventė, kad turėčiau sukti galvą dėl kažko. O gal tas kažkas ir atsitiko, kai po ilgametės bičiulystės Vladas patikėjo „Nemunui“ šią knygą? Nors kas ten žino? Gal tas kažkas savo pėdsakus parodė tada, kai leidome Aušros Kaziliūnaitės, Vytauto Stankaus, Egidijaus Gaidausko pirmąsias knygas?
Kultūrinė spauda, be abejo, neišgyventų be rėmėjų. Tai kaip čia praleisi progą jiems padėkoti? Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo, Kultūros rėmimo fondams. Kita vertus, šie fondai tarsi ir patys supranta savo paskirtį, tad nuolatinė parama leidiniui kaip ir nestebina. Gal kiek labiau kelia nuostabą sisteminga Kauno miesto savivaldybės parama. Karštai diskutuojantys, vieni kitiems oponuojantys Kauno politikai sutaria, jog miestas turi, privalo turėti savo kultūrinį veidą. Ir tada jau nėra ko stebėtis, kad savivaldybė skiria stipendijas menininkams, remia įvairius projektus, festivalius. Pastaraisiais metais įsteigtos Maironio ir Bernardo Brazdžionio literatūrinės premijos, Justino Vienožinskio – dailininkams. Duokdie, kad visų didžiųjų miestų savivaldos struktūros imtųsi ko nors panašaus.
Bet yra ir kita parama. Tarkime, muzikologės Eugenijos Žakienės arba kino kritiko Gedimino Jankausko bendradarbiavimas su leidiniu. Gal greičiau ištikimybė, kuri grįsta malonia paslaptimi, panašia į tą niekaip neparašomą kažką.
Pagavau save už skverno. Per daug dėkoti – pavojinga. Tam gali prireikti jaučio odos, o tada ims ir paaiškės, kad tas jautis – ne pagal kišenę, ir graži pradžia gali tapti tuo banaliu o išėjo kaip visada.
Ir dešimtmetis išeis, įsisuks kasdienybės kaleidoskopas, sėkmingai ir nesėkmingai generuosime idėjas, be abejo, lauksime, kad vieną dieną prasivers redakcijos durys, pro jas kas nors įeis ir atneš parašęs kažką. O tada nebus ko belaukti.
Iki tol bendrausime su skaitytojais, mylėsime ištikimuosius autorius, spausdinsime jaunųjų kūrybą, džiaugsimės, kai pavyks išleisti gerą numerį, krimsimės dėl nepavykusio etc. Kaip tą vieną jau praėjusį savaičių dešimtmetį.