Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’. Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.
Evangelija Lk 14, 25–33
Evangelijos skaitinį komentuoja Renata Vanagaitė SSC
Šiandienė Geroji Naujiena, deja, nieko nenudžiugins, labiau ji bus panaši į blogą naujieną. Galime įsivaizduoti nustebusius, surauktus veidus Viešpaties pasiklausyti atėjusių žmonių, kurie išgirsta: „Kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys“. Aišku, laikyti neapykantoje šiuo atveju reiškia širdies laisvę, neprisirišimą.
Brangi yra tapimo Viešpaties bendražygiu ir mokiniu kaina.
Maksimalistas Jėzus renkasi viską. Jis nori absoliučios pirmenybės netgi žmogiškųjų santykių plotmėje. Aukso vidurio čia nerasi. Kitaip tariant, – jei neperlenksi lazdos, Evangelijos neįvykdysi. Turbūt tiksliausias komentaras šiai ištraukai būtų paties Jėzaus žodžiai „Jei kas prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. Išties kasdien galim pagauti save besižvalgančius atgal, ieškančius kompromisų. Rodos, kitaip neištvertume, juk esame silpni ir pažeisti. Tačiau pats Jėzus čia yra mums švyturys. Nes Jis – pirmasis, įvykdęs šiuos savo žodžius.
Palikęs visa, ką turėjo, – Tėvą ir šlovingąjį dangų, gimė žmogumi, – to negana, – žiauria mirtim atidavė savo gyvybę. Taigi Jis nusipelnė ne tik mūsų klusnumo Jo žodžiams, bet ir mūsų nuostabos, susižavėjimo, meilės, iš kurios visa palikę eitume Jo takais. Kad padarytume viską, ką galime, nes Jis dėl mūsų viską padarė. Jis mus mylėjo labiau nei savo gyvybę.
Sykį girdėjau vieną legendą apie žmogaus atpirkimą, – kaip Dievas susišaukė visus angelus ir arkangelus ir klausė, kas eis į žemę numirti už žmogų, kad Jį atpirktų. Stojo tyla. Niekam nepasisiūlius, Dievas tarė: „Tiek to, – einu aš pats“.
Ir žmonijos istorijoje turime daugybę šių Viešpaties žodžių įvykdymo pavyzdžių. Krikščionių, mylėjusių Jėzų labiau nei savo gyvybę, sveikatą ir laisvę. Labiau nei saugų ir patogų, užtikrintą pragyvenimą.
Antai šventasis Pranciškus ir daugybė kitų, kurie, kaip rašo apaštalas Paulius, „apsiginklavę visais Dievo ginklais buvo tvirti Viešpatyje Jo galybės jėga“. Kurie palikę nusekė Viešpaties pėdsakais.
Taigi ir mes pamažu išsilaisvinę iš savo baimių, viską palikę ir nusekę paskui Jį, pajusime Viešpaties žodžių „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ saldumą.
Ir jei žengi pirmąjį – apsisprendimo už Kristų žingsnį, tavęs laukia ir antrasis, – daug sunkesnis. Ir jei patyrę sunkumą pakeliui sustosime, būsim panašūs į tą žmogų, apie kurį Jėzus kalbėjo, – kuris pradėjo statyti bokštą, ir neįstengia baigti.
Kažkas yra pasakęs, jog tik tai, kas ištempta iki galo – vaisinga.
Medicinos mokslas sako, kad žmogaus širdis turi savotiškas mažas ausytes.
Taigi, galim išvesti, jog Jėzaus mokiniai, – tai tie, kurie ištempę savo širdies ausis klauso Jo žodžių. Kurie viską palikę (kaip apokalipsėje gražiai sakoma), – „lydi Avinėlį visur, kur tik Jis eina“.
„Mažoji studija“