(Tęsinys)
Apie kunigą Vincentą Blaževičių J. Staugaitis rašė: „Jis pradėjo Seinuose profesoriauti, kun. Antanui Radžiūnui pasitraukus. Blaževičius mano mokytoju jau nebuvo, nes jis ėmė dėstyti filosofiją, kai aš jau buvau pirmame teologijos kurse. Blaževičius gana žymią suvaidino Seinuose rolę, todėl ir apie jį reikia čia šis tas pasakyti. Kun. Blaževičius Seinų diecezijoj buvo vienas iš pirmųjų, kurie ėjo mokslus užsieniuose. Blaževičius, gavęs kunigo šventimus, per kelerius metus vikaravo Pajevonyje. Iš ten iškeliavo Romon, kame studijavo teisę. Gavęs daktaro laipsnį, parvyko Lietuvon ir, trumpai pabuvęs Naumiestyje vikaru, buvo pakviestas į Seinus mokytojauti. Kadangi kun. Blaževičius grįžo iš Italijos, tai mes jį italu vadindavome.“
Blaževičius buvo gražaus veido, simpatiškas ir visų gerbiamas žmogus. Romoje jis įsigijo ne tik mokslo žinių, bet ir švelnių manierų. Buvo galima tikėtis, kad jis įneš naujų vėjų į rutinos liga sergančią Seinų kunigų seminariją. Blaževičiaus mokslo metodai skyrėsi nuo kitų profesorių. Jis laisvomis valandomis klierikus mokė prancūzų kalbos. Pamokos buvo neprivalomos, tačiau gana daug klierikų ateidavo jų klausyti. Blaževičius dėstė gyvai ir aiškiai. Jis buvo rimtas, bet neišdidus. Ragindavo klierikus skaityti ir lavintis. Katedroje jis sakydavo gražius pamokslus. Prie vysk. Baranausko Blaževičius, jau prelatas, tapo dešinioji vyskupo ranka.
Pasak J. Staugaičio, jis nepateisino vilčių, kurių galima buvo dėl jo turėti. Neįdiegė naujos dvasios į Seinų santykius. Ilgainiui tapo „seiniškiu“. „Po keliolikos metų atvykęs į Seinus, nepažinau Blaževičiaus: iš kilnaus idealisto pavirto jis patogaus ir linksmo gyvenimo mėgėju, – rašo J. Staugaitis. – Didelių papiktinimų, tiesa, jis mėgėjas nebuvo, bet uolus buvo dalininkas linksmos kompanijos, kuri buvo susidariusi apie prel. Antanavičių. Juo blogiau, kad prel. Blaževičius tuomet buvo seminarijos rektorium. Jo įtaka į seminarijos auklėtinius, aišku, teigiama būti negalėjo. Iš pažangaus kunigo prel. Blaževičius pavirto dideliu atsilikėliu. Kai daug senesni kunigai už jį jau seniai buvo pasidavę atgimstančiai lietuvybės srovei, tai Blaževičius vis tebegarbino lenkų dievus ir šaipydavosi iš tebesitveriančios literatiškosios lietuvių kalbos. Drauge su prel. Antanavičium ir savo pupilium kun. Jalbžykovskiu, šiandieniniu Vilniaus arkivyskupu, prel. Blaževičius Seinuose stipriai atstovavo lenkų reikalus.“
Pirmojo pasaulinio karo metu Blaževičius pasitraukė į Rusiją. Karui besibaigiant jis vėl sugrįžo į Seinus.

Nemažą vaidmenį Seinų vyskupijoje atliko prel. Saliamonas Olekas. Apie jį J. Staugaitis rašė: „Saliamonas Olekas buvo gana artimas vysk. Oleko giminaitis. Saliamonas buvo gimęs Šilių kaime, Griškabūdžio parapijoj, kur buvo visų Olekų lizdas. (…) Gimnazijos mokslus Saliamonas ėjo Marijampolėje, toliau baigė Seinų seminariją ir Varšavos akademiją su teologijos kandidato laipsniu. Jaunas būdamas kun. Saliamonas mokytojavo Seinų seminarijoje. Kurį nekurį laiką buvo net seminarijos rektorius. Dėl nesusipratimų su pasauline valdžia Saliamonui teko palikti Seinus. Trumpą laiką pabuvęs vikaru Gelgaudiškyje, Olekas gavo Griškabūdžio parapiją. Vyskupas Viežbovskis, vertindamas kun. Saliamono nuopelnus, padarė jį pirma garbės kanauninku, vėliau įvedė ir į kapitulą.“
Kun. Olekas buvo mažo ūgio, bet didelių gabumų žmogus. Su jo nuomone skaitėsi ir kunigai, ir vyskupijos vyresnieji. Vysk. Baranauskas norėjo Oleką padaryti savo padėjėju, bet šis atsisakė, tuo užsitraukdamas vyskupo nemalonę. Prel. Olekas turėjo ir literato gabumų. Rašydavo į „Przegląd Katolicki“ („Katalikų apžvalga“) ir kt.
Mirus Naumiesčio klebonui, dekanui Juozapui Didžpinigaičiui, 1878 m. kun. Saliamonas užėmė jo vietą. Prel. Olekas uoliai rūpinosi ekonominiais bažnyčios reikalais. Sutvarkė Naumiesčio bažnyčią, išpuošė ją, aprūpino indais, padidino šventorių, aptvėrė jį mūro siena. Perdirbo taip pat senąjį karmelitų vienuolyną, pritaikė kunigams gyventi kleboniją. Prel. Olekas mylėjo savo zanavykų kraštą. Kalbėjo zanavykų tarme, žinojo vietos žmonių padavimų, tyrinėjo žymesnių zanavykų giminių genealogiją.
Kaip tikina J. Staugaitis, prel. Saliamonas, nepaisant mažų silpnumų, buvo grynai Bažnyčios dvasios, pamaldus ir uolus kunigas. Pirmojo pasaulinio karo metais Naumiesčio vikarai išbėgiojo, nusigandę patrankų šūvių. Vietovė daug kartų ėjo iš rankų į rankas. Nukentėjo Naumiesčio bažnyčia ir klebonijos trobesiai. Prel. Olekas nesijudino iš savo vietos, teikdamas žmonėms viltį ir sieloms pagalbą. Naumiestyje jis klebonavo apie 40 metų. Kunigas buvo daugiau kaip 60 metų. Mirė 1916 m.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl