(…) redakcijoje ant mano darbo stalo gulėjo paprastas sąsiuvinis, mėlynais, nublukusiais viršeliais, pageltusiais languotais puslapiais, betgi koks brangus Šliaužių-Kardauskų šeimos atminimas. Atsargiai, lyg relikviją, vartydama p. Jūratės išsaugotą ir atneštą daiktą, susipažinau su Angelės Šliaužienės pasauliu.
Dukrai Jūratei leidus, dalinuosi mėlyno sąsiuvinio paslaptimis…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Iš Angelės Šliaužienės dienoraščio
Dažnai prisimenu, kaip prieš 20 metų, gražią, saulėtą birželio mėnesio sekmadienio popietę, pasipuošusi tautiškais rūbais, ėjau Punsko ežero pakrantėmis į Ožkinių kaimą pas Krakauską, kur turėjo įvykti pirmas po karo audrų, viešas, lietuviškas dainų ir šokių vakaras.
Eidama džiaugiausi nepaprastu gamtos grožiu, o širdyje buvo ramu ir gera. Taip norėjau, kad vakaro programa puikiai pavyktų, kad suteiktų visiems džiaugsmo ir pasitenkinimo.
Nuėjusi dar labiau nudžiugau, kada radau pilną kiemą žmonių. Kambaryje dainininkai ir šokėjai taipgi jau buvo pasiruošę. Visi perėjome per kiemą į kluoną, kur buvo įrengta scena, papuošta žaliais berželiais, o užuolaida iš gražių liaudiškų audinių.
Skambučiui suskambus, prasiskleidė užuolaida ir scenoje pasirodė J. Maksimavičius, kuris pasveikino taip gausiai susirinkusius ir pasakė įžanginę kalbą. Po to skambėjo gražios chorinės dainos. Chorą paruošė ir jam vadovavo V. Valinčius. Po dainų tautiški šokiai. Šokome Blezdingėlę, Klumpakojį, Suktinį, Noriu miego, ir kitus. Och, kaip sužavėjo šokiai žiūrovus, salė tiesiog ūžė. Aš tada taipogi buvau šokėja. Man visą laiką patinka ir dainos ir šokiai, bet šokiai galbūt labiau…
Konferensjerką puikiai pravedė J. Maksimavičius, kelias deklamacijas atliko Petronelė Jakimavičienė ir aš. Visa programa puikiai pavyko ir žiūrovai, ir atlikėjai labai patenkinti. Visų veiduose džiaugsmas, o akyse susijaudinimo ašaros. Po tiek metų vėl Punsko padangėje lietuviška daina, vėl tautiški šokiai… Ir kiek gražių vilčių ateičiai, kiek karštų kalbų, užsidegimo, norų… Tuomet atrodė, kad mes ir didžiausias kliūtis įveiksime, o vis daugiau ir daugiau rauošime panašių vakarų ir džiuginsime bei žavėsime savo tautiečių širdis…
O reikia paminėti, kad ta programa mums paruošti nebuvo taip lengva. O ypač šokiai, juk neturėjome nei vadovėlių, nei vadovo, kuris būtų viską mokėjęs. Taigi kiek prisiminė p. Maksimavičius, p. Juozas ir Petronelė Jakimavičiai, p. Petronelė Babkauskaitė. Vienas truputį, kitas truputį, na ir taip “sulipdėme”.
Repeticijoms nuolatinės salės neturėjome, o tai rinkomės vieną kartą pas vieną ūkininką, kitą kartą vėl pas kitą. Taip ir be salių, be elektros, be vadovėlių, o tik pilni gerų norų, pasišventimo, ir ištvermės, paruošėme programą.
Ir dabar, po tiek metų, dažnai klaidžiodama paežerės pievų takeliu, mielai prisimenu tą mūsų pirmą viešą pasirodymą. Sielą pripildo džiaugsmas, o drauge ir ilgėsys tų gražių, jaunų dienų.
Gaila, kad taip greit prabėgo jaunystė (nors širdyje ir dabar aš ją jaučiu) ir nebetinki žmogus nei šokiams, nei dainoms, nors ir kaip norėtum…
Gaila, kad mūsų šių dienų jaunimas turėdamas tokias geras sąlygas, nemoka taip susiburti ir praleisti gražiai ir kultūringai laisvalaikį.
Gaila, kad nežavi jo skambi lietuviška daina bei tautiški šokiai, o džiaugsmo ir linksmybės daugiausiai ieško degtinėje.
(1982 m.)
Kalba netaisyta
Bus daugiau