Birželio trečiąją savaitę Punske vyko etnografinė stovykla, skirta vaikams iš Lietuvos, pasienio ir užsienio lietuviškų mokyklų. Apie Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės veiklą pasakoja renginio organizatorius, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovas ir Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis.
Karaliaučiaus kraštas (ne taip kaip Lenkija) nepriklauso Europos Sąjungai: norint keliauti, reikia vizų, gauti įvairius leidimus, todėl ten gyvenantiems lietuviams gali būti sudėtinga susisiekti su pasauliu už šios teritorijos ribų. Vis dėlto jame gyvena nemažai lietuvių, besistengiančių išsaugoti tapatybę, žinoti savo tautos istoriją ir mokėti gimtąją kalbą. Kaip tokiomis sąlygomis skatinama lietuvybė ir ar bendruomenė nesijaučia izoliuota, pasakoja S. Šamborskis.
S. Šamborskis atskleidžia, kad puoselėjant lietuvybę iškyla sunkumų, tačiau dedama nemažai pastangų. Visų pirma stengiamasi bendradarbiauti su kitomis lietuvių bendruomenėmis. Pavyzdžiui, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondas įkurtas bendradarbiaujant su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija. Taigi šiomis dienomis Punske, Seinuose vieši vaikų ir jaunimo ansamblis „Malūnėlis“, Kauno ansamblis „Kaukutis“ (gavęs „Aukso paukštę“), o Rasos šventės metu prisijungė ir Kauno folkloro klubas „Viktužė“. Iš Pilkalnio (miestelis Karaliaučiaus krašte) yra atvykę 42 lietuviai, dar 8 vaikai vieši stovykloje Punske. Vykstančiais renginiais skatinamas jotvingių ir prūsų etnografijos ir krašto pažinimas, o projektą remia Lietuvos kultūros taryba. Taip pat Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė aktyviai bendrauja ne tik su Lenkijos, bet ir Ukrainos bei Vokietijos lietuvių bendruomenėmis.
Yra nemažai kitų lietuviškų renginių, organizuojamų Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės. Ten kasmet vyksta renginys „Skambėk, skambėk, lietuviška dainele“, rengiama lietuvių kalbos olimpiada, stovyklos, liaudies amatų kursai, yra lietuviškų sekmadieninių mokyklėlių, lietuvių kalbos ir etninės kultūros fakultatyvų. Šiuos fakultatyvus lanko apie 900 vaikų iš viso Karaliaučiaus – jie pasirinktinai mokykloje gali mokytis lietuvių kalbos ir etninės kultūros. Taip pat, pasak S. Šamborskio, krašte yra lietuviškų ansambliukų, draugijų, švenčiamos visos – tiek kalendorinės, tiek religinės – šventės.
Vis dėlto S. Šamborskis pastebi, kad „Karaliaučiaus krašto izoliacija labai didelė, turbūt didžiausia Europoje“ ir projektus, susijusius su lietuvybe, vykdyti sunku. Tam trukdo ne tik vizos, bet koją pakiša ir politika – pasak lietuvių bendruomenės pirmininko, tarp Karaliaučiaus ir Lietuvos tvyro „nematoma geležinė siena“. Ne visada yra palaikomi projektai, todėl veiklos ne tiek daug, kiek lietuvių bendruomenei norėtųsi. S. Šamborskis dalijasi pavyzdžiu, kad yra buvę taip, jog lietuvių kalbos mokytoja iš Karaliaučiaus išvežė vaikus į festivalį Druskininkuose „Laisvės dainos“, tačiau tai nebuvo įvertinta labai teigiamai. „Grįžus atgal mokytoja buvo paprašyta baigti darbą, kadangi į banditų renginį buvo išvežti Rusijos Federacijos vaikai“, – teigia lietuvis. Pasak jo, šiame krašte taip nutinka neretai: kai kurie kolektyvai sunaikinami, vadovai atleidžiami iš darbo arba tiesiog trūksta erdvės, kur būtų galima susirinkti – priežasčių yra įvairių.
Kita vertus, S. Šamborskis teigia, kad lietuviams būti savimi Karaliaučiuje nėra misija neįmanoma. Nors užsiimant kokia veikla reikalingas tam tikras atsargumas, vis dėlto nėra visai draudžiama skatinti lietuvybę. Verta tik palinkėti, kad būtų daug noro gilintis į savo šaknis ir toliau bendradarbiauti su kitomis lietuvių bendruomenėmis – tuomet atsiras ir daugiau galimybių.
Projektą „Ištakų beieškant“ finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija.
Laima Jancaitė, punskas.pl